Stebiu savo gyvenimo pabaigą
Rugsėjo 21, sekmadienis. Rytą, maždaug pusę penkių, pirmą kartą šiais metais vėl išvydau ryškų Orioną (apsiblaususį jau buvau įžvelgęs prieš kelias dienas). Kažin, ar dar yra kosmose vietų, iš kurių jis atrodytų lygiai kaip iš mano balkono? O kitas klausimas – ar yra žvilgsnių, matančių jį taip kaip manasis? Nors, tiesą sakant, klausimai kvaili. Aišku kaip dieną, kad nei kosmose, nei visoje begalinėje visatoje nėra ir negali būti dviejų tapačių pozicijų, dviejų tapačių santykių, juoba – dviejų tapačių žvilgsnių. Viskas, viskas – unikalu. Ir aš su savuoju balkonu – lygiai taip pat.
Apie pusę šešių, ilsėdamasis po kambarių vėdinimo, kaip paprastai, deklamavausi eilėraščius. Šį kartą į mintį pirmas atėjo Kinnellis: „Looking at your face / now you have become ready to die / is like kneeling at an old gravestone / on an afternoon without sun, trying to read / the white chiselings of the poem / in the white stone.“
Užpraėjusią naktį sapnavau tokį puskošmarį. Stovėjau patalpoje priešais sėdintį įmitusį vyriškį, kuris, žinojau, mane kankins. Jis liepė nusiauti. Taip ir padariau. Tuomet pamačiau, kad iš grindų priešais mane išlindo geležiniai dygliai. Tapo aišku, kad turėsiu ant jų stotis. Pasileidau bėgti durų link. Kai jas pribėgau, beliko nuspausti rankeną. Bet, kiek besistengiau, negalėjau pakelti rankos…
Rugsėjo 22, pirmadienis. 10.50. Kadangi ponios (panelės) sinoptikės ir ponai (ponaičiai) sinoptikai sako, kad šiandien – paskutinė šilta ir saulėta diena, kad jau tuoj atslinksią lietūs, kurie pradės „per mūsų šaltus skruostus lietis“ (čia apytikriai cituoju savo seną eilėraštį), tai išslinkau į balkoną lyg ir atsisveikinti su surfinijomis. Jų vaizdas jau apygraudis. Stiebai ir lapai – gerokai aprudę, panašūs į bulvienojus. Taip, žiedai dar pilni sodraus violeto, bet – jau praradę stangrumą, suskudurėję. O žiedų viduriukai, kurie vasarą (ypač prieblandoje) žvelgdavo man į akis mistišku, bauginamu žvilgsniu, dabar jau to žvilgsnio nebetekę: ten formuojasi žiupsnelis blyškių sėklų. Jo. Per vasarą surfinijų akys išbluko. Ką gi, atia!
O pusę penkių ryto Orionas tebespindėjo taip, lyg jam būtų wszystko jedno, kas ten darosi su tomis surfinijomis, su tuo balkonu, su tuo nukaršusiu A. A. Palauk, palauk, Orionai. Gal reikalai susiklostys taip, kad netrukus žvelgsime kits į kitą iš naujų pozicijų, iš, taip sakant, artėliau…
Rugsėjo 25, ketvirtadienis. Vakar klausiausi Reicho „Tehillim“. Po kokių gal dešimties metų pertraukos. Kai klausydavausi prieš tą pertrauką, prieš tuos, tarkim, dešimt metų, kai kurios vietos mane žavėdavo taip, jog apimdavo ekstazė, pasišiaušdavo kūno plaukeliai. Šį sykį taip pat buvo gražu. Bet – manojo kūno plaukeliai šiauštis ir negalvojo. Kai baigiau klausytis, nuėjau vonion ir, nusirengęs iki pusės, ėmiau juos apžiūrinėti. Apžvelgiau suvytusius dilbius, sumenkusios krūtinės plotelį. Ėhė! Taigi tų plaukelių jau beveik nesą. O tie, kurie dar laikosi įsikibę pasiraukšlėjusios odos, – tokie leisgyviukai, tokie besveikačiai, kad apie jokį pasišiaušimą jie negali nė svajoti. Iš kur paimtų tiek jėgų?
O šiandien pusę penkių vėl susitikau su Orionu. Jis spindėjo kaip iškaltas. Nusilenkiau jam. Deja, atsakomojo gesto nesulaukiau…
Jau kuris laikas skaitinėju „Krishnamurtiʼs Notebook“ (ją man padovanojo Austėja J., ačiū jai). Be savo žinomų idėjų dėstymo, K. čia aprašinėja savąsias patirtis, kai jį užgriūva tai, ką jis vadina „otherness“, „emptiness“, „vastness“. Žodžiu – kitybė. Labai įspūdinga. O pozicija, kurios K. nuolat siūlo laikytis, – „humility“. Taip sakant – nuolankumas. Vytautas S., senokai miręs mano bičiulis, yra parašęs tokį ketureilį: „Lenkiuosi / Lapkričio / Valiai / Nematomai.“ Aš lenkiuosi valioms visų mėnesių, su kuriais man dar teks susitikti.
Spalio 1, trečiadienis. Vakar vienas asmuo padovanojo trijų jurginų puokštelę. ¡Por Dios! Nors man jau beveik aštuoniasdešimt penkeri, tokių jurginų gyvenime nebuvau matęs. Mano gyvenimo jurginai būdavo kaimiški: stambūs, ramūs, margi, rausvi, geltoni. O šitie – tik gero gvazdiko dydžio, bet – gilios, gilios, intensyvios, intensyvios tamsiai raudonos spalvos. Gal tai kokia šiuolaikinė bordinės atmaina? Ir dar: jų žiedlapiukai – geldelės pavidalo, labai, labai susiglaudę. Tie jurginai, tenka prisipažinti, mane sukrėtė. Kuo tiksliai – nežinau. Gal tuo, kad nedidukai, o pilni tos tamsraudonės sprogstamosios galios? O gal tiesiog tuo, kad tokių nebuvau matęs? Šiaip ar taip, pasaulis dar sykį prisistatė man stulbinamu aspektu. Ne, sakyčiau jau apsisprendusiam žudytis Akutagawai: dar palūkėk. Juk nežinai, ką dar tau pamėtės Kosmosas.
Andai tokia jauna moteris panoro nusifotografuoti su manimi. Sutikau. Šiandien atsiuntė nuotrauką. Nuostabu! Koks neapsakomas kontrastas tarp josios spindinčio gyvybingumo ir mano peleniško numirėliškumo! Parašiau ir paklausiau, ar jai nebuvo baisu šalia manęs stovėti. Iškart atėjo į galvą mano seno eilėraščio eilutės: „Kaip saldžiosios strazdanos rožinio kūno dienos / Tolydžio, tolydžio į kartųjį peleną virsta.“
Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Natiurmortas su žvakele. 2007. MO muziejaus kolekcija
Spalio 3, penktadienis. Apie penktą vėl žiūrėjau į Orioną. Jis tvirtai tebestovėjo savo vietoje. Gal vos vos pasislinkęs į vakarus. Užtat apie šeštą, kai ilsėjausi išvėdinęs kambarius, už durų pasigirdo baisus trenksmas. Kai išėjau pažiūrėti, pamačiau, kad nukritęs ant sienos kabėjęs paveikslas sunkiais mediniais rėmais: per kažin kiek metų nudilo jį laikiusi lininė virvelė.
Spalio 6, pirmadienis. 9.10. Rytas drėgnas, apniukęs. Prasidėjo šlapias ruduo. Nemažai visokių rudens ženklų turiu balkone. Bet tikrasis rudens ženklas, jo emblema – geltoni lapai. Deja, aplinkiniai medžiai – ne klevai. Pro langą matau tujas, pušis, egles, dar – alyvų krūmą. Tačiau: tarp Lorenos namo kampo ir jų balkono kampinio stulpo yra plyšys su šiokia tokia erdve. Kokius keturis penktadalius to plyšio (iš apačios) blokuoja tolimesnis namas. Bet: pro likusį penktadalį matau ant atokesnės kalvos augančių klevų viršūnes! Jų lapai – geltonutėliai. Turiu maždaug pašto ženklo dydžio embleminio rudens skiautę!
Vakar naujaip suformulavau labai mane guodžiančią idėją: „Mano motina yra Kosmosas.“
Spalio 11, šeštadienis. Vėl skaitinėju prieš nemažai metų skaitytas „Cinamonines krautuves“. Geras apsakymų ciklas apie manekenus. Ten pasakotojo tėvas gražbyliauja apie materiją ir jos galimybes: „Materija yra pasyviausia ir labiausiai beginklė kosmoso substancija. Kiekvienas gali ją minkyti, formuoti /…/.“ Ir toliau: „/…/ netgi amžinai pražuvus klasikiniams kreacijos metodams, lieka tam tikrų nelegalių metodų, begalinė daugybė eretiškų ir nusikalstamų metodų.“ Ir nors pasakotojas tuos tėvo gražbyliavimus pateikia su ironiška šypsenėle, vis vien galvoje šmėstelėjo kadaise joje jau lankiusis nejauki mintis: o jei, man jau tapus materija, bus pasinaudota kuriuo nors iš tų „eretiškų ir nusikalstamų“ metodų?
Su Gediminu K. gaminame pokalbį kažkokiam leidiniui. Šiandien kaip tik pasakoju jam, kaip mėginu medituoti, naudodamasis savo paties skeleto vaizdiniu. Cha, cha.
Spalio 15, trečiadienis. 10.00. Nuo pat penktos galvoje bruzda Aikeno eilutės: „Bitter woman, / Bitter of heart and brain and blood, bitter as I / Who drink your bitterness – can this be beauty? / Do you cry out because the beauty is cruel?“ Pamenu, kai, išvertęs šį eilėraštį, drauge su keliais kitais A. kūriniais spausdinau „Šiaurės Atėnuose“, publikaciją pavadinau „Grožis – tai žiaurybė“. Toms eilutėms galvoje nesiliaunant, ėmiau dairytis kokio žiauresnio grožio netoliese. Kadangi neseniai, praėjus lietaus debesiukui, išlindo saulė, žvilgsnis krito į surfinijas už lango. Aha. Jų stiebai ir lapai jau ne bulvienojai, jau beveik visiškas kompostas. Bet ant tų komposto krūvų tebekėpso po kelis apskurusius violetinius žiedus. Na, žiaurybės čia nedaug, bet, manau, – vis tiek truputį į tą pusę. Tuomet grąžinau žvilgsnį šiapus lango. Ir še tau! Ant palangės, prie pat mano kairiojo dilbio, stovi didelis senutėlis juodas molio puodas, apipintas karnomis. Jį gal prieš penkiasdešimt metų parsivežiau iš kraštotyrinės ekspedicijos. O tame puode – geros trys saujos linų stiebelių su daugybe subrendusių galvučių rutuliukų, kurie tarp tų išsekusių plonyčių stiebų sudaro lyg žvaigždynus, ir penkios stambios (vidutinės kriaušės dydžio) aguonų galvos nelyg aklos, pasiklydusios keistų pavidalų planetos. Viskas dulkėte apdulkėję. Kaip tu nusiurbsi tas dulkes nuo tokių objektų! Be to – ir gaila: juk jos (dulkės) tokios nemirtingos! Joms irgi jau vien pas mane turėtų būti apie pusė šimtmečio. Va čia – tai grožis! Žinoma, žiaurybės ir jam trūksta. Bet užtat rūstumo – per akis! Ačiū Aikenui, kad jis man šį rytą tas akis atvėrė.
Po pietų atėjo žinia, kad mirė Ričardas V. Kai stoviu prie savo stalo ir ką nors veikiu ramstydamasis į tumbą, jo paveikslas „Nemunas ties Česukais II“ jau beveik trisdešimt metų kabo man už nugaros. O įėjęs į savo kambarį ir žingsniuodamas stalo link pirmiausia jį ir pamatau.
Spalio 16, ketvirtadienis. 10.20. Kai buvome likę keturiese (Ričardas V., Algis K., Petras R. ir aš), kalbėdamas su kuriuo nors juokaudavau: įdomu, kuris dabar pirmas išsiims velionio pasą. Jeigu Kosmosas rinksis pagal abėcėlę – tai būsiu aš. Jeigu pagal amžių – tuomet Algis. Pasirinko vis dėlto tarsi pagal abėcėlę. Tik – nuo kito galo. Taip, Ričardas, kaip ir aš, buvo linkęs į fatalizmą. Net žiniasklaidai kažkada yra kalbėjęs: „Aš į viską žiūriu fatališkai. Ką atsiunčia likimas, taip ir yra. Pats nieko nedarau.“
Kadangi su Ričardu buvome dideli bičiuliai, tai vakar mano leidėja Giedrė iš Venecijos atsiuntė man užuojautą. Prisiminiau, kaip kadaise kalbėjau, jog iš miestų, kuriuose lankiausi, norėčiau dar sykį grįžti į Veneciją ir Jeruzalę. Deja, kol tebeturiu dabartinį pavidalą, to tikrai neįvykdysiu. O kai tas pavidalas pasikeis – kas žino…
Spalio 18, šeštadienis. 12.30. Lyja, rūškana. Grįžau pastovėjęs prie Ričardo pelenų. Stovėdamas mintyse deklamavau Mackų, Lorcą. Ir, žinoma, savąjį, dedikuotą Ričardui ir jam, kaip sakė, patikusį: „Tamsoj žiburiais žiburiavo Kalėdų eglutė, / Nelyginant kokio arabų poeto eilutė. / Nelyginant protas, pradėjęs ar kurti, ar žaisti, / Beprotiškai švietė tamsoj jos menkutė pašvaistė. / Nelyginant jausmas –
nei geras, nei blogas, nei didis, nei mažas – / Neaišku, kaip jautės tamsoj jos dvilypis miražas.“ O tuo metu visai čia pat, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje, liepsnote liepsnojo nukritę ant žemės klevų lapai.
