Nejauka cirke: „La strada“

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodomas vokiečių choreografo Marco Goeckės baletas „La strada“, įkvėptas Federico Fellini 1954 metų filmo „Kelias“. Po kelių nesėkmingų bandymų pagaliau turėjau galimybę jį pamatyti. Žiūrint šį spektaklį kyla klausimas: kodėl cirkas, kuris dažnai siejamas su vaikystės džiaugsmu, kartu gali kelti ir nejaukos jausmą?

Laimos Arlauskaitės nuotraukos

Tiek filme, tiek balete itin stipriu simboliu tapo cirko motyvas, vienaip ar kitaip jis padėjo kurti atmosferą. Taigi, kodėl mus apima nerimo būsena arba kyla nejaukos jausmas, kurį Sigmundas Freudas įvardijo kaip unheimlich? Vaikystėje cirką asocijuojame su spalvinga palapine, specifiškai nusigrimavusiais klounais, akrobatais. Juk klouno atvaizdą matydavome įvairiose medijose, pavyzdžiui, net tokios didelės korporacijos kaip „McDonald’s“ reklaminiu veidu buvo klounas Ronaldas McDonaldas (jo atvaizdą nustota naudoti 2016 metais). 1986 metais išleistas Stepheno Kingo romanas „Tas“ vėliau ne kartą adaptuotas kine, o Džokeris „Betmeno“ komiksų pasaulyje pirmą kartą pasirodė dar 1940 metais. Atrodo, kad Džokerį labiau priskirtume prie triksterių, tačiau veikėjo veidas nugrimuotas taip, kaip būdinga klounams. Tuomet kyla klausimas: kas mus gąsdina cirke? Tokiai analizei puikiai tinka Goeckės baletas „La strada“.

Fellini buvo kritikuojamas, kad šis jo filmas nėra italų neorealizmas, tačiau iš dabartinės perspektyvos jį tikrai galime tokiu laikyti. Filme, nufilmuotame realiose lokacijose, vaizduojama niūri gyvenimo kasdienybė, gilinamasi į skurdo ir tamsiausių žmogaus pasąmonės aspektų temas.

Filme vaizduojami sudėtingi keliaujančio cirko artisto Dzampano ir jo nusipirktos jautrios ir naivios mergaitės Dželsominos santykiai. Jiedu – tarpusavyje nesuderinami. Dzampano nesugeba parodyti Dželsominai jokio švelnumo, elgiasi su ja labiau kaip su šunimi nei su žmogumi. Vienintelis akrobatas Beprotis parodo jai švelnumo ir žmoniškumo. Tačiau Dzampano, pagautas įniršio, jaunuolį nužudo, o nežinodamas, ką daryti su Dželsomina, paprasčiausiai ją palieka. Po kurio laiko cirko artistas sužino, kad ji mirė kaip niekam nežinoma, protą praradusi benamė. Cirkas, kaip objektas, dažnas Fellini filmuose, nes jame susipina liūdesys ir džiaugsmas bei tarpasmeniniai santykiai. Štai Veronica Manson straipsnyje „Fellini and the Circus: When Life Imitates Art“ teigia, kad per Fellini vaizduojamą cirką žiūrovas turi galimybę pažvelgti į šio kūrėjo protą ir jo naudojamą kino kalbą. Cirko menas, akrobatai, klounai, ekstravagancija, gaubianti cirką, buvo tobula paties gyvenimo metafora. Tačiau visi šie motyvai nekelia nejaukos jausmo, priimame juos kaip faktą, kaip realybės atvaizdavimą kine.

Tačiau kokia yra toji nejaukos būsena? Freudas tekste „Das Unheimliche“ (1919) šią būseną apibūdina kaip baimę, kuri kyla ne iš svetimo dalyko, o iš to, kas mums gerai pažįstama, tačiau netikėtai tampa keista, iškreipta ar grėsminga. Pavyzdžiui, klouno šypsena, paskendusi tamsoje, mūsų pasąmonėje gali virsti demoniška grimasa. Tokioje situacijoje nebūtinai tai, kas yra nauja ar nepažinta, mums gali atrodyti baugu ar nemalonu.

Taigi, kur spektaklyje galime pajusti nejauką? Goeckė laikosi tos pačios siužetinės linijos kaip ir Fellini filme, tačiau dviejų veiksmų balete emocinis tinklas itin tankus. Viena emocinė trauma keičia kitą, atsiranda akivaizdžių smurtinių, seksualumo persmelktų scenų, kurias sutirština itin intensyvūs judesiai ir šokėjų balsai, šūksniai, pavieniai žodžiai bei itališkos greitakalbės. Michaelos Springer scenografija ir kostiumai minimalūs, nenaudojamos ryškios, išsiskiriančios spalvos tarsi išlaikant nespalvoto filmo koloritą. Bespalvis, niūrus pasaulis sukelia nejaukos būseną. Jau pačiose pirmose scenose, kuriose išvystame jūrą ir tolumoje stovinčią merginą (vasario 20 ir 21 dieną – Olesia Šaitanova), tyloje atliekančią judesius, apima nejauka, nes žiūrovai dar nežino, kas vyksta, dar nematė veikėjų, neaprėpė scenografijos ir šviesų, o prieš jų akis mergina jau yra nužudoma Dzampano. Pasigirdus klyksmui ir Nino Rotos muzikai suprantame, ką matome prieš akis, tačiau muzika su ką tik įvykdytu veiksmu sukelia makabriškumo jauseną. Vaizdas ir garsas ima vienas kitam prieštarauti.

Šiame spektaklyje atsiranda veikėjas berniukas klounas (jo vaidmenį atlieka Imanolis Sastre’as ir Victoras Coffy), kuris tarsi vienas iš vedlių nuolat atsiduria tarp Dzampano (Ignas Armalis) ir Dželsominos (Julija Šumacherytė). Jis rėkia, daro grimasas ir tarsi šaiposi. Kyla klausimas: kas jis – vedlys, o gal triksteris? Ar galima juo pasitikėti? Nuolatinis smurtas ir iš tamsos išnyrantys veikėjai kelia nerimą, todėl ir jis, nors iš išvaizdos linksmas, gali turėti nežinia kokių kėslų.

Antrame veiksme susiduriame su cirku: viskam diriguoja cirko vadovas, vėl išvystame įvairius veikėjus – nuo akrobatų iki ponių, tačiau viskas skendi tamsioje atmosferoje, ir nors šis laikotarpis Dželsominai laimingas, nes čia ji su akrobatu Bepročiu, kuris suteikia jai bent kiek švelnumo, sunku atsikratyti jausmo, kad kažkas negerai, nors vaizdiniai sako priešingai. Vėliau įtampa tarp Dzampano ir Bepročio išauga ir baigiasi žmogžudyste.

Nejauką sukelia ir pati aplinka. Dažnai Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą asocijuojame su klasika (nors tai tikrai nėra tiesa – repertuare nemažai ir šiuolaikinių spektaklių), spektaklis pristatomas kaip baletas, todėl nesunku nustebti išgirdus riksmus, skanduotes, išvydus labai išraiškingą, netgi savotiškai brutalią šokio kalbą. Pasąmonėje suvokiame, kad tai turėtų būti baletas, bet jis yra kitoks, mums ne visai pažinus, kas puikiai atitiktų nejaukos apibūdinimą.

„Kelias“ – tai pilnas mano mitologinio pasaulio katalogas ir kartu pavojingas žvilgsnis į mano vidinę būtį, kuri tuo metu išgyveno precedento neturintį virsmą“, – apie savo kurtą filmą sakė pats Fellini. Po šio filmo režisieriui pasireiškė depresija ir pervargimas. Taip pat ir spektaklis „La strada“ nukelia į kitą, pavojingą, pasaulį ir nagrinėja vidines jausenas: vienišumą, žmogišką sielos skausmą, gedulą ir mirtį bei meilę. Tamsūs veikėjai, ryški choreografinė kalba, šūksniai ir neaiškūs kuždesiai, pats veiksmas, susipynęs su makabriško cirko motyvu, suteikia mums galimybę pajusti nejauką. Tai, kas kadaise siejosi su vaikystės linksmybėmis, čia pasirodo iškreipta ir tamsia forma. Būtent toks pažįstamo virtimas svetimu ir sukuria nejaukos jausmą, apie kurį kalbėjo Freudas. Galbūt toks esminis lūžis cirko diskurse įvyko ir kitose medijose: kine, televizijos serialuose ar videožaidimuose. Tuo labiau kad scenoje pasirodantis dramblys ar kupranugaris, varganas gyvenimas furgonuose ir nuskurusi cirko palapinė vienu metu mums, kaip visuomenei, pasidarė nebepriimtini.