Amerikietiška svajonė (2)

 

Niurzgu sau po nosimi, kad šalta ir tamsu, ir kad nežinia kur dingsta laikas, ir kad kelnių klešnę įmerkiau į balą, ir kad lyja. Vaje vaje… Žiūriu į savo atspindį, važiuodama troleibusu. Žaviuosi tais juodais paakiais nuo miego ir vitamino D trūkumo. Norisi šilumos ir saulės. Tada mintimis vis dažniau nusikeliu į laukinius kraštus su uolėtomis kalvomis ir nesibaigiančiais dykynių plotais…

 

Problemos dėl pilietybės

 

– Tai gerumo tavo tatuiruotės, eina sau… – su pasigėrėjimu mane sustabdo vienas padavėjas prie kavinės durų. Tuo metu aš nieko nenutuokdama ėjau pro šalį, gėrėdamasi San Antonijaus kanalais.

– Ačiū, – nutraukiu ir ruošiuosi eiti toliau.

– Ypač ta pana ant peties. Ir šitas, – rodo man į šlaunį, ant kurios puikuojasi Arlekinas, įsikandęs cigaretę. – Aš irgi noriu kuo daugiau tokių, tik čia baisiai brangu.

– Aha…

– O iš kur tu?

– Iš Europos, – šįkart jau esu gudresnė, neapsisunkinu konkrečiau aiškinti apie Lietuvą, nes žinau, kad daugeliu atvejų tai beprasmiška.

– Oi, aš taip noriu į Europą, į Italiją, į Prancūziją (žinoma, kad į Italiją ir Prancūziją, pagalvoju), tik kad baisiai brangu. O iš kur iš Europos?

– Iš Lietuvos.

Klaustukas akyse.

– Gerai, pamėginsiu paaiškinti. Dabar įsivaizduok Europos žemėlapį. Žinai, kur Lenkija?

– Jo.

– Virš Lenkijos yra Baltijos šalys, ten yra Lietuva.

– Tai kad ten Čekija.

Mano žandikaulis atvimpa.

– Ten Lietuva.

– Ne, ten Čekija.

Tą akimirką suprantu, kad į JAV įžengiau su Lietuvos Respublikos pasu, o iš JAV išeisiu jau kaip Čekijos Respublikos pilietė.

 

Kelelis tolimas, kelelis artimas

 

Likus kelioms dienoms iki skrydžio, mano draugai amerikiečiai mane įspėja, kad važinėti gali būti tikras pragaras. „Eikit, – numojau ranka. – Kelyje visada smagu.“ Pradėjusi keliauti, supratau, kad tikrai ne visada.

– Nori nuvažiuoti iki Teksaso pakraščio, iki Hjustono? – klausia mano bendrakeleivis.

– Aišku, kad noriu.

– Bet nusiteik, važiuosim dvylika valandų.

Europoje buvau pripratusi, kad keliauti mašina smagu: nuolat keičiasi reljefas, žmonės, pastatai, pro langus seki slenkančius vaizdus nuo mažo miestelio iki sostinės. Pasirodo, JAV, bent jau pietinėje dalyje, viskas truputėlį kitaip. Pirmas tris valandas važiuoti išties smagu, netyla kalbos ir diskusijos, ties trečia valanda kalbos pasibaigia. Ties šešta valanda baigiasi ir grojaraštis, todėl spėliojama, ko klausyti toliau. Ties dešimta valanda tiek vairuotojas, tiek keleiviai pradeda po truputį snūduriuoti. Turbūt būtent dėl šios priežasties juodos padangų žymės ant kelio veda tiesiai į laukus, į pakraščius, į priešpriešinio eismo juostas.

 

●

 

Eina trečia valanda per vieną iš mūsų kelionių po Naująją Meksiką. Liko dar keturios valandos važiavimo. Mirštame iš nuobodulio, nes dvi valandas žiūrime į kelią ir pievą. Daugiau nieko nėra: nei karvytės, nei medelio, nei degalinės, net debesėlio danguje. Tik kelias ir pieva.

– ŽIŪRĖK, TOLUMOJ KARVUTĖS.

– KARVUTĖS.

Tai sukelia tyrą džiaugsmą. Per dvi valandas keliavimo pirmą kartą pamatyta gyvybė. Tuomet kelionė tęsiasi dar dvi, tačiau jau be papildomų gyvybės ženklų.

 

●

 

Važiuodami per dykynę pamatome iškabą su nuoroda į vietinės šeimos rančą. Paskutinį miestą matėme prieš pusantros valandos, likusias dvi taip pat neišvysime jokių gyvybės ženklų.

– O kaip jie apsiperka? – paklausiu. – Dvi valandas važiuoja į parduotuvę, o tuomet dvi valandas atgal? Juk čia nė menkiausios gyvybės aplinkui nesimato.

Abu gūžtelime pečiais ir keliaujame toliau.

 

Army Dreamers

 

Sustoju prie televizoriaus ekrano oro uoste. Jame slenka skaidrės su jaunų vyrų portretais. Kurį laiką bandau atspėti, kas per reklama, kol įžvelgiu tipažą – visi su uniformomis šalia lėktuvų. Kilsteliu antakį ir pasuku akis į šoną. Šalia pamatau lentelę, kuri pažymi, jog matau galvas paguldžiusius karo veteranus.

 

●

 

Įvažiuojame į miestą. Lėtai riedame gatvės žibintų alėja. Prie kiekvieno prikabinta po besišypsančio jaunuolio nuotrauką su gimimo ir mirties data. Dar viena vieta mieste pagerbti tuos, kurie kovojo už jūrų marių vykusiuose karuose.

 

●

 

Susitinkame viename iš Vilniaus barų. Du amerikiečiai NATO kariai sėdi prie baro ir tyliai kalbasi (kas amerikiečiams nėra dažnas dalykas). Bare esame keturiese. Pakviečia mus išgerti. Ir su tuo vienu pakvietimu prisėsti ir išgerti prasideda dvejus su puse metų trunkanti istorija. Aukštesnis geria ir šypsosi. Aš vis žvilgteliu į jį, bet nusuku veidą į kur kas šnekesnį kolegą. Tylenis prisipažįsta, kad jam patikau, praėjus jau kuriam laikui po susitikimo.

Greitai pastebiu, kad jis niekada nemiega ar nusnūsta vos porą valandų. Skundžiasi, kad per parą ilgiausiai išmiegoti gali tris valandas.

– Bet kodėl? – klausiu.

– Sapnai, – nedaugžodžiauja. Vėliau tampa aišku, kokie sapnai.

Pasakoja, kad buvo misijose per Artimųjų Rytų konfliktus.

– Ar žudei?

– Negaliu atsakyti.

Galiausiai pusmečiui dingsta. Laukiu. Rašau laiškus. Kiekvieną šeštadienio rytą išsiunčiu po laišką neegzistuojančiai paskyrai. Grįžta. Dar viena misija, jis negali egzistuoti jokiuose socialiniuose tinkluose, negali parodyti, jog kada nors egzistavo.

Grįžęs iš misijos nusprendžia nutraukti visus ryšius su manimi. Prabėga metai ir vieną vasaros dieną sulaukiu netikėtos žinutės. Sako, kad nepamiršo, tą laiką gydėsi. Grįžęs iš misijos norėjo pasitraukti iš gyvenimo. Kentėjo nuo priklausomybių. Dabar susitvarkė, bando grįžti į studijas ir gyventi kuo normalesnį gyvenimą be karo. Vis dar miega po tris valandas per parą.

Remiantis Defense Casualty Analysis System pateiktais duomenimis, iki 2022-ųjų per metus JAV karių mirčių skaičius svyruodavo tarp 800 ir 1 000. Savo pačių inicijuotų mirčių skaičius išliko apie 300–400.

 

Sakale, lėk

 

Neslėpsiu, turiu didelę skrydžių ir lėktuvų baimę, todėl iki šiol man yra paslaptis, kaip sugebėjau vienui viena nusikapstyti iki JAV ir dar iš jų sugrįžti. Bet štai keletas širdžiai mielų prisiminimų.

 

●

 

Skrydis iš Šveicarijos į JAV atidėtas apie keturias valandas. Įlipus į lėktuvą ir atsisėdus pilotas praneša:

– Nebuvome įsitikinę, ar dėl gedimo lėktuvas bus pajėgus skristi, bet po detalios apžiūros atrodo, kad viskas bus gerai.

Aš tuo metu įsiręžiu į seno lėktuvo kėdę ir giliai įkvepiu. Manęs laukia ilgos dvylika valandų. Turėsiu pakankamai laiko prisiminti savo gyvenimą, jei netyčia nukristume.

 

●

 

Ruošiuosi vietiniam skrydžiui iš Naujosios Meksikos į Koloradą. Ramiai laukiu Albukerkės oro uoste, ir prieš skrydį pranešama:

– Lėktuvo į Denverį keleiviai, prašome tualetu pasinaudoti prieš skrydį, kadangi numatomos itin sudėtingos oro sąlygos, gali būti, kad negalėsite pakilti iš savo vietų.

Tuo metu man kyla tam tikrų emocinių iššūkių. Koridoriuje rėkiu telefonu savo draugui tiesiai į ausį, kad greičiausiai mirsiu ir jis manęs nepamatys. Šiaip ne taip įlipusi į lėktuvą išgirstu džiugų piloto balsą:

– Na, šis skrydis bus tikras iššūkis, hahaha, – savo prakalbą užbaigia skambiu amerikietišku juoku.

Tuo metu aš jau sėdžiu įsikibusi į kėdę taip, kad per lėktuvo katastrofą išlėkčiau kartu su ja. Tą akimirką joks chirurgas nebūtų pajėgęs manęs atskirti nuo mano sosto. Šalia atsisėda vyriškis ir išsitraukia knygą. Perskaitau, kas parašyta viršelyje – „Biblija“. Susilaikau nuo prašymo pradėti skaityti garsiai, bet prasidedant turbulencijai vis užmesdavau akį, kad turėčiau ką pasakyti Dievui, jei tektų su juo susitikti pirma laiko.

 

Žiūriu į savo šlapią kelnių klešnę ir mąstau, ar tikrai nereikėjo man įsigyti gerų kaubojiškų aulinių. Ant kabyklos dulka kaubojiška skrybėlė, parišta dailiu kaspinu, – su ja blaškiausi nuo saulės išdegintų dykynių iki mano mylimiausios Lietuvos. Rūsčioje artėjančios žiemos tamsoje susisupu į antklodę, bet mintimis klajoju po nesuvaldomus Laukinius Vakarus.