Drumstas vanduo

Autorės piešinys

Grįžusi nuėjau numigti. Buvo vidurdienis, tai išėjo kaip pokaičio miegas. Pabudus apėmė tas geras, o kartu ir dezorientuojantis jausmas, kai atsikeli ir truputį nežinai, kur esi. Jaučiu, kaip susikalibruoja vidinis kompasas po kelionių ir buvimo kelyje, lovų keitimo. Esu namie, o kambarys kelias akimirkas bando įrodyti, kad yra tas, kuriame miegojau prieš kelias dienas netoli stoties. Įkvepiu, iškvepiu. Atrodo, niekur nebuvau išvykusi – pasiveja mintys, vietos, atsiminimai, žmonės ir aš pati pasiveju save. Odos keliaujant neišeis, kaip driežui, numest ir pakeist, palikus kybot kažkur smėlynuos.

Namai. Žiemos jaukumas. Žvilgteliu į taburetę prie kriauklės – ten prieš daugiau nei metus rašiau eilėraštį. Ryte paknabinėju nuo tėčio likusią kiaušinienę. Gilių kava ir knyga. Pirmi lietuviški puslapiai po ilgo laiko neskaitymo. Ir štai minčių traukinys: „Kas toliau, kas toliau, kas toliau?“ Sustabdau jas. Toliau – Skuodas.

Minčių traukinį pakeičia nedaug kur pasitraukęs ilgesys ir gedulas. Jis vis dar, būna, išlipa iš telefono, kvapų, vietų, žodžių, drabužio linkio, penktos valandos vakaro. Bandau jį sulankstyti. Sulankstau ir vakare prieš eidama miegot padedu į spintą. Rytas. Randu jį ant žemės išsisklaidžiusį. Susišiaušusi imu ir tiesiog sugrūdu į spintą – o kam lankstyt, jei rytoj vėl jis bus ant žemės, ir taip jau visą kelionę su juo galynėjausi.

Kitos dienos vakarą virtuvėj siurbčiodama arbatą žiūriu pro durų tarpą į miegamąjį. Matau jį ten. Gulintį. Taip jį ir palieku. Susidedu daiktus atgal į dar iki galo neišpakuotą kuprinę ir išvykstu. Vėl.

Pabundu kambaryje. Aplink ramu. Išeinu pilna erdvės, apeinu miestelį, pabraidžioju baloje. Grįždama užsuku į parduotuvę, perku makaronų vakarienei. Rakinu duris, nusiaunu batus, metu paltą, įjungiu šviesą. Širdis nukrenta į kulnus. Jis – čia. Guli ant grindų. Besidriekiantis nuo durų iki lango. Pirmas išsipakavęs ir įsitaisęs.

Tai jau ką. Draugausim.