IHOR ANTONIUK
Vienadienis
Nenumanau, kiek dar turiu laiko.
Šis pasakojimas gali nutrūkti bet kurią akimirką. Pakibti vidury žodžio. Užgesti sakiniui nepasibaigus. Tašką šioje keistoje istorijoje teks padėti jums. Taip, jums – žmogui, išdrįsusiam skaityti šias painias eilutes, parašytas bepročio, kuris niekada nebepamatys aušros. Kitas laikrodžio rodyklės žingsnis gali būti paskutinis.
Amžiną atilsį dangaus provincijoj
Kai būdavo baugu – užmigti tamsoje ar likti vienai namie – dėliodavau jos eiles mintyse kaip mažas vaikiškas maldas – naivias, net linksmas, todėl raminančias, o kai kurias – paslaptingai mąslias; jose, jaučiau, užkoduota kažkas daugiau nei tik saugus ir nuotaikingas nuotykis. Ir jau tada vaikiškoje sieloje dilgtelėdavo vėliau iki begalybės išsikerojęs ilgesys.
Taškas kaip įvykis ir laikysena kalboje
Fenomenologiškai galima sakyti, kad kalba be taško pakimba tarp galimybės ir sprendimo. Kol sakinys neturi taško, vis dar galima atsitraukti, pasitaisyti, atsiimti. Atsakomybė atidedama. Kalba vyksta, bet neįvyksta.
Jaunimo sala
…pats seminaras skirtas paminėti Motiejaus Valančiaus 225-ąsias gimimo metines ir komizmui literatūroje aptarti. Tikrai neprošal artimiau susipažinti su Valančiumi, tačiau aišku, kad sukirbino seminaro tema ir pavadinimas „Humoro kodai“. Regis, taip mažai kalbame apie juoką literatūroje.
Nuogirdos iš „Literatūros salų“
„Kai Dievas sukūrė žmogų, nebesakė, kad tai gera, matyt, žinojo, ką daro.“
Marijus Šidlauskas
Posthumanistiniai bestiarijai draugystei ir militarizacijos gausmai
Šiame tekste trumpai žvilgterėsiu į kelias pastarąsias Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodas, kurios žymi tam tikras šios institucijos kuratorinio mąstymo ir interesų slinktis.
Grifados? Trifidai, trogloditai ir trilobitai!
Jeigu paklaustumėte: „O kas tai per veiksmas ir kodėl tokie keisti personažų vardai?“, atsakyčiau, kad tokį įmantrų scenos personalijų apibrėžimą nulėmė aprašomo dalyko – šiuolaikinio piešinio parodos „Grifados“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje – pavadinimas ir pats pobūdis.
Apie lietuviško ir ukrainietiško sekso lauko tyrimus
Taip „tremolo“ ir „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ tampa terapiniai. Esam girdėję, o gal ir patyrę tiek smurto, tiek meilės istorijų, jau turim posovietinių valstybių diagnozę, tačiau šių kūrinių neblėstantis populiarumas parodo, kad, matyt, reikia dar kartą išsikalbėti. Kažkas vis dirgina.
„Žmogus dirbo be atvangos“: Algimanto Žižiūno portretai
Fotomenininko žmona P. R. Liubertaitė-Žižiūnienė pernai parašė A. Žižiūno biografiją „Lemtis būti fotografu. Algimantas Žižiūnas: gyvenimas ir kūryba“.
Žanrų vaiduokliai: kelionės pasakojimas
Kas lemia šio žanro neišsenkamumą, jei pažintinė literatūrinių kelionių pasakojimų funkcija šiuolaikiniame pasaulyje nebėra svarbiausia? Atrodo, kad žanro gyvybingumą nulėmė visų pirma atsigręžimas į kelionę išgyvenantį subjektą. Pasaulį anapus pažįstamos kasdienybės erdvės keliautojas patiria savo kūnu ir sugrįžta, jei sugrįžta, vienaip ar kitaip pasikeitęs.
Dirbtinį intelektą aptinkantis šuo
O kas dar aptiks? Kitas kompiuteris?
Senienos ir naujienos (27)
Vaižgantas buvo kunigas, kuris per savo smalsumą tikrai pažinojo gyvenimą: nuo įsimylėjimo požymių ligi fakto, kaip atrodo pakaruoklės veidas. Deimančiukų meistras, nors „Pragiedruliai“ daug nuobodesni už pesimistiškąjį Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“.
Archyvų razinkos (9)
Norėčiau, kad anksčiau aprašytą situaciją (tyrėjų darbą degtukų dėžutėje) būtų stebėjusi mane itin intriguojanti moteris. Paprašyčiau, kad Ji viename iš savo 1935–1938 m. feljetonų rinkinių sukurptų pasakojimą apie ateities archyvą be skaitytojų.
Būti mielam / mielai
Galvodama apie savo santykį su mielumu prisimenu prieš metus vykusią parodą „miela, gražu, žavu / Cuuute!!!“. Parodoje mielumas įgavo dantis, aštrias iltis ir giliai dreskiančius nagus.
fontanas
vaikystėje
išrasdavau įvairius žaidimus
iš loto kubelių
degtukų dėžučių
ir daiktų
kurių paskirties nežinojau
●
mūsų dangaus šimtinėms –
kas žino kiek jų yra dabar
mūsų dangaus šimtinių
iš mūsų kruvinų mūšių laukų
iš mūsų nužudytų dangiškųjų miestų
iš mūsų subombarduotų dramos teatrų
ir moterims ir vaikams ir dar negimusiems –
atsivėrė Eliziejaus laukai
Ukraina
O aš tada galvodavau:
„tai štai kokia ji,
tėvynės pramonė,
nesunaikinama ir beveik amžina,
kaip šitas apsilaupęs rėmas
ir izoliacija apvyniotos rankenos,
štai jis, nepalaužiamumas,
pati tyriausia jo išraiška.“
Po vandeniu
Paryžius yra vieno mauko baseinas.
Neriu į jo smaragdinį, drungną vandenį – išplėtusi akis, apsupta margo tyvuliavimo, geriu jį godžiai.
Iriuosi jo gatvėmis ir nuolat, be perstojo matau veidus iš praeities – žiūrėdama į svetimus, maišau prisiminimų kortas: štai praeina Povilas ir Adelė, o dabar Liza ir Pjeras.
Mergaitė siuvinėtais džinsais
Tą vasarą Klausučių pradinė buvo paversta stovyklaviete. Darbo ir poilsio stovyklos – taip tada vadindavo – nakvynės vieta. Ant salės grindų pridėliota čiužinių, jie buvo skirti per atostogas kolūkyje įdarbinamiems mokiniams. Šios vietos mokytojų ūkiui, o ypač mudviem su Roma, tai buvo dvejopos reikšmės nuotykis.
Persodinimas (3)
VERONIKA. [...] Žaviuosi, kad jiems padedi. Vadinasi, ir mumis pasirūpinsi senatvėj. Vakar trumpai šnektelėjau su Teisės fakulteto dekanu. Jo manymu, apykojė netrukdys studijuoti. Fakultetas netoli, po metų galėsim paprašyti išplėsti metražą bent iki penkių kilometrų, dar po penkerių – iki dešimt kilometrų. Būsi beveik laisvas. Aš jau viską susitariau, tave priims.
Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (15)
Lietinga diena, na kaip ir Lietuvoje vasaromis įprasta – pusvalandį lyja, pusvalandį šviečia saulė, todėl knygynas pilnas žmonių.
Užėjo mergina, nešina pagaliu, pasižvalgiusi ir išėjusi jį užmiršo. Po dešimties minučių grįžo pasiimti. Geras pagalys – vertingas daiktas.
