ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS
Pelenų dienos
Peršokdamas į savąjį (gyvenimą), tarčiau, kad šiuo metu man aktuali mažesnės apimties mįslė, būtent: kada aš pagaliau numirsiu? Ir – kokio atspalvio pelenai byrės ant manęs mirties valandą? Ar sugebėsiu šnabždėti „Ave, Maria“, kurią lotyniškai išmokau būtent iš geriausio Fossės kūrinio „Septology“, tapatindamasis su pagrindiniu jo personažu tapytoju Asle: „Ora pro nobis peccatoribus nunc et in hora mortis nostrae“?
Marika
Margučius dažau vyne – laikau juos per naktį ir ryte jie pasidengia žėrinčia tamsaus sukrešėjusio kraujo spalvos mantija, kurioje adata galima išbraižyti viską, ko įsigeisi, išrašyti tekstus ir mylimųjų vardus.
Kalba, pasakyta atsiimant Vyriausybės kultūros ir meno premiją
Galbūt ne šiandien, bet menininko intuicija yra būsimo įstatymo prošvaistė. Tai ne savikūra ir ne saviraiška, bet ėjimas nesaugiausiu keliu, susižeidžiant ir sužeidžiant kitus. Tai nuolatinė pastanga išeiti iš tik į juodą ir baltą skirstomos ideologijos, kartais eiti prieš minią ir kartais – su minia.
Kaip išmokti priimti visas gyvenimo spalvas
Naujausio [R. Zabarausko] kūrinio – trilerio „Aktyvistas“ – pasakojimas susikoncentruoja į pagrindinio veikėjo Andriaus, įtikinamai įkūnyto aktoriaus Roberto Petraičio, pastangas infiltruotis į Kauno neonacių grupuotę, kad surastų savo mylimojo Deivido žudiką.
(Kaip) lietuviškas – tikrai geras
Peržiūrėjusi kaip niekada gausią šiųmetinio „Kino pavasario“ lietuviškų premjerų programą, panorau apžvelgti du labai skirtingus, bet nuo pat pirmų kadrų apie gerą kiną sufleruojančius filmus. Tai „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ (rež. Aistė Žegulytė) ir „Renovacija“ (rež. Gabrielė Urbonaitė).
Kada liausimės kurti užsienietiškų filmų pavadinimus?
Ilgainiui imame Džoną užjausti: būdamas dvidešimt šešerių, jis neturi nei draugų, nei darbo ir, kad ir kaip stengtųsi judėti į priekį, susigadina visas perspektyvas. Šie vienas kitą filme keičiantys nusivylimai priverčia žiūrovą susimąstyti ir mažina stigmą, būdingą Tureto sindromui.
Pagrindinis knygos veikėjas yra bjaurybė. KĄ DARYTI?
Tiesiog skaityti…
C’est la vie
Pabandysiu tą aprašyti ir pasistengsiu užmiršti.
Velnio spąstai prasidėjo nuo pirmadienio (parodos atidarymas – penktadienį).
Ryte sutinku Nidą („Vartų“ direktorę) ir trečią kartą jai primenu, kad šiandien penktą valandą būtinai turiu įeiti į „Vartus“ – mat Gaga (architektė Gražina Pajarskaitė) turi tik vieną laisvą vakarą parodai ruošti. Patikina, kad ji pati asmeniškai bus „Vartuose“ ir mane įleis.
Šito laiko knyga: trys „Marialės“ pamokos
„Marialė“ kuria kitokią atmosferą – šaltos, aštrios ir slidžios tikrovės su keista nebuvimo akivaizdybe. Nuo pat knygos pradžios prasideda pyktis – be pagiežos, be dirbtinio susimenkinimo, be pavydo, be keršto – kaip Sylvios Plath.
Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (5)
Prieš kelias dienas pasirodė garsioji poezijos antologija. Dalyvauja jūsų draugas Telega, Anusavičius, Nežinomas Domininkonas ir kt., iš viso apie 160 kūrėjų! Rūkas pakliuvo tik į „Priedą“, knygos gale. Varnas padarė negrinį trispalvį viršelį, o knygos viduje rasite skrendančias kankles, apsuptas povų plunksnų vainikais.
Užuot šveitęs grindis, šlifuoju kalbą
[Arvis Viguls:] Apskritai latvių literatūroje griežta poezijos knygų struktūra turi ilgą istoriją, prasidėjusią nuo Aspazijos, o vėliau – Rainio rinkinių, kurie buvo apgalvotai sudėlioti: su atskirais skyriais, vidine dramaturgija, moto ir epigrafais bei kitais organizaciniais elementais.
UŽTIKUS KRŪMELĮ RŪTŲ
nupinti vainikėlį
užsidėti ant galvelės
kad nurimčiau
atjaunėčiau
pakilčiau lig žvaigždžių
laukiant autobuso (Kaunas–Nida)
vėjas yra tiktai tavo plaukuos, atsipeikėsim mariose,
liksim kartu, net kai negandos ims ir paguos –
mylima mano, išauštanti mano, bulvaruose eisim
sykiu susikibę už rankų, miškuos – tavo mielas takelis
ves į bedugnę, kur samanos, kur vien lietaus išbraidyta…
●
Paimki viltį, kiekvienas čionai įžengiantis.
Naudokis tvarkingai ir kaip priklauso.
Neplėšyk, nepurvink, nelaužyk detalių.
Išeidamas palik ją kitam.
Joan Larkin: kūnas mano kūne
Amerikiečių poetė, rašytoja Joan Larkin (g. 1939) priklauso moterų kartai, slėpusiai savo tikrojo „aš“ transformacijas dėl visuomenės primetamų tradicinių normų ir priešpriešų. Būtent poeziją ji laikė galimybe, padedančia praskleisti „begėdiškos“ savo tapatybės užsklandą.
Neapykanta
Senasis Zonrėjus pasižymėjo šėtonišku žvilgsniu – šaltu, įtemptu, mestu vien akies krašteliu, skirtu tarsi sau pačiam. Gyvenime jis niekuo nepasitikėjo, žinoma, ir juo nepasitikėjo niekas. Atžari žmogysta.
Marta
Popiet rūkydama universiteto vidiniame kiemelyje Ignė pamato siluetą trečiame aukšte. Ne šiaip pamato – todėl taip dažnai ir vaikšto rūkyti, kad galėtų patikrinti, bene atėjo Konstantinas.
Iš „Hifų“
Atsimenu Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje [...] keistą kolegų prozininkų kritiką, visai nepelnytą, Antanui Ramonui, aptariant jo pirmąją knygą – „Šiaurės vėją“. Beje, panašiai buvo ir su Jurgos Ivanauskaitės pirmąja knyga – užkliuvo mažiau talentingiems ir su laiku visai dingusiems iš literatūros.
Rečiausiai lankoma pasaulio šalis, desperatiškai trokštanti išlikti
Net ir šiandien kelionė į Tuvalu yra iššūkis, kuriam ryžtasi vos 2 tūkstančiai turistų per metus: tai yra mažiausiai pasaulyje lankoma valstybė.
Žmogus
„Raikia, kad trusikai nebūt suplyšį, ba jei raikės vežt pas daktarą, tai bus sarmata prieš žmogų.“ Tada močiutė įkalbėjo dieduką nueit pas Keršienę, kad ta jam pasiūtų naujus trusikus.
