NINO HARATISCHWILI
Kalba apie demokratiją. 2025-ieji
Kaip man neprarasti vilties, kai vakarietis pasiturinčių išsilavinusių biurgerių sluoksnio atstovas su šampano taure rankoje vakarėlyje giria pranašumus tos diktatoriškos sistemos, kurioje prabėgo mano vaikystė, ir man aiškina, kad kapitalizmas tiesiog nepakeliamai blogas, o juk dėvi kašmyro megztinį, atostogauja Maldyvuose ir vairuoja „Teslą“? Kai jis man aiškina, kad mūsų kančios, kaip kokio niūriojo Dostojevskio romano puslapiuose, yra mūsų pačių kaltė, nes esą neturėjome taip patetiškai ir perdėtai siekti nepriklausomybės, o prieš stipresnį priešininką kovoti beviltiška…
Vėlinių ekologija
Vėlinės yra tam, kad primintų sugrįžimą į tą Juodį, į tą Tamsą. Kad primintų laiko gylį, iš kur visi atėjome – iš Žemės, kurioje kadaise visur gyveno aibė dievų – ąžuoluose ir šaltiniuose, rasos lašelyje ir mirusiųjų kauluose. Mirusiųjų paminėjimo apeigos ar ritualai yra senesni už visas religijas.
Prieš užsklandą
Gamtos abejingumas žmoniją ištinkantiems sunkumams visada stulbina. Kad ir dabar: ruduo, nepaisydamas nestabilios politinės padėties, protestų ir streikų, gresiančių, prasidedančių ir tebevykstančių karų ir kitų kataklizmų, –…
Iš bloknoto (60)
Po „Laukinės anties“ spėjau pamatyti dar du keistus spektaklius: „Sirenų“ festivalio afišose skelbtą portugalų teatro spektaklį „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ ir seniai nematyto Šiaulių dramos teatro spektaklį „Migla“.
Prieglobstis atminties benamiams
Šį straipsnį režisuoja sutapimas. Prospekto galerijoje atidaryta Donato Stankevičiaus fotografijų paroda „Legendinė praeitis“. Ta praeitis – jo vaikystė, prabėgusi devyniasdešimtiniais. Jos atmintis. Ištraukta ne iš fotografijų – iš galvos. Išgalvota – todėl ir legendinė. Nors visiškai tikra.
Polimorfinė esė apie vieną aksominį vakarą SODE 2123
Šioje esė aptarsiu autorių Deivido Vytauto Aukščiūno, Glorios Viktorios Regotz ir Jette Loona Hermanis atliktą performansą „Core“, kuris buvo pristatytas šiuolaikinio meno erdvėje „Atletika“ kultūros komplekse SODAS 2123.
„Jie griauna, o mes atstatome“, arba Grožis karo akivaizdoje
„Botokso minos“ įgauna ir politinį atspalvį. Libanui patiriant Izraelio oro atakas, procedūrų metu karo grėsmė yra nuolatinė tema. Nuskamba tokie klausimai kaip: „Ar prasidės karas? Ar eisi kariauti?“ Bouba prisimena, kad po 2006 m. „Hezbollah“ ir Izraelio karo buvo daug darbo, nes daug žmonių suplūdo į Beirutą.
Reflektuojantys peizažai?
Parašyti apie Arvydo Baltrūno tapybos parodą LDS projektų erdvėje, kurią kuravo Rita Mikučionytė, įkvėpė kūrinių siužetai. Pastebėjusi, kad drobėse nėra objektų ir figūratyvinių mįslių, atsikvėpiau, ėmiau gilintis į spalvų dermes, potėpių raišką.
„Kvantinė“ Daujotytės lituanistika
Įžanga: esu prašomas paaiškinti, kas per „žvėris“ ta lituanistika, ar ji kaip nors susieta su humanistika / humanitarika etc., arba – kaip skirti „smulkiąją“ lituanistiką nuo klasikinės, „akademinės“ lituanistikos ir pan. (Apsimetu, kad prašymo neišgirdau; jeigu rimtai pradėčiau aiškinti, ką veiktų pasitinkamos naujosios knygos skaitytojai?)
Senienos ir naujienos (17)
Kokie gražūs meilės laiškai! Meilės, kuri neišsipildė, veikiausiai nebuvo įsisąmoninta ir reiškėsi kaip apsėdimas. Ir visuose kalbama apie kainą, bausmes, kurios turėtų ištikti už tai, kad sekasi, kad gautas kąsnelis laimės. Dar jaunystėje – daug kartų pakartotas imperatyvas negyventi, tarsi jau būtų aišku, kad taip ir padarys.
Didysis Ramusis
Skaičiau Giedrės Kazlauskaitės knygą lėktuve ir, atrodė, girdėjau didingus Marilės garsus. Šventosios žemiškas kūnas kilo į knygos pabaigą ir išsiliejo į eilėraštį be gyvenimą liečiančių prasmių. Tų, kurios lieka laukų bažnyčioje, vienatvės šviesoje, artimiausioj nežinomam Dievui.
PIJUS OPERA
Ji pasikvietė mane į svečius. Gyveno dviem aukštais aukščiau, beje, ir aukštesnė buvo už mane dviem aukštais. Vėliau dėl to visi per dantį traukdavo, bet neužbėkime įvykiams už žalių akių. Atsisėdom ant sofos (spalvos nepamenu) ir atsukome tą cheminį užtaisą.
Paslaptingasis XIX a. Pakaunės vargonų meistras
1857 m. iškilmingai konsekruotoje Raudondvario (Kauno r.) Viešpaties Jėzaus Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje, kurią fundavo grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius (šventovė susprogdinta besitraukiančios rusų kariuomenės per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m.), buvo sumontuoti auksuotais drožiniais pagražinti vargonai, kuriuos padirbo meistras Mackevičius (Mackiewicz).
Persijos princesės laiškai į Vilnių
auksu apkaustytoje skrynioje ją įneš tau į menę
Vilniuje karksi varnos jos taip pasiilgo pavasario
ištiesęs jai ranką stebėsi
kaip lėtai išlipa
šviesų festivalyje barstosi žmonės
išsitiesia krūtys atsiskleidžia
visas grožis
●
Štai kodėl neskaitykite vaikams pasakų prieš miegą.
Neišjunkite oro pavojų skelbiančio signalo.
Negailėkite apkabų.
Genocidiniame kare viskas taip surėdyta,
kad gyvieji turi pavydėti mirusiems.
O dabar – gyvenkite su tuo.
Rolando Rastausko palaikų pelenai išbarstyti Venecijoje
Pelenai buvo išbarstyti Atminties sode – specialioje San Mikelės kapinių dalyje – minint rašytojo gimimo metines.
Gamta varo iš proto
Šių metų rugpjūtį Lietuvoje sunku buvo neišgirsti apie kilnų „Senamiškio rezidencijų“ projektą. Šūkis – įsimintinas: „Grąžinkime gamtą gamtai.“ Buvo renkami pinigai išpirkti ir ateities kartoms išsaugoti apie 20 hektarų biologiškai vertingų miškų plotą. Ar miesto žmogui tai suvokiamas dydis?
Akmuo prie upės
Žvėries ir mano akys susitinka – jis suinkščia. Moteris atsisuka. Krištolinis dubuo krenta ant nugludintų akmenų. Ji sušunka:
– Kirke!
Loterija
Nors senojo ritualo žmonės nebeprisiminė ir senoji juoda dėžė buvo prarasta, jie vis dar žinojo, ką reikia daryti su akmenimis. Akmenų krūva kūpsojo berniukų paruošta, akmenys mėtėsi ir aikštėje pramaišiui su vėjo plaikstomais popierėliais iš dėžės. Ponia Delakroi stvėrė tokį didelį, kad turėjo jį nešti suėmusi abiem rankomis.
Nuogirdos, sugaudytos per „Poetinį Druskininkų rudenį“
„Aš gausiu premiją už nerašymą.“
Uršulė Gedaitė
●
kai mirsiu
mane atras
ir perskaitę
paliktas eiles
užkas dvigubai
giliau
