GEORGI BARDAROV
Apie penktą rakijos stikliuką, arba Koks nuostabus yra gyvenimas
Vaiduoklis neiššoka, bet iš už gebenėmis apžėlusių vartų nelauktai pasirodo guvus septyniasdešimt penkerių senukas. Išvysta mus, žengia žingsnį atgal, tūpteli, pliaukšteli delnais sau per kelius ir skambiai sušunka:
– O, žmonės!
Tokia keista jo reakcija mus taip pat priverčia žengtelėti atatupstiems, bet nekreipdamas į tai dėmesio senolis vėl prabyla:
Mūsų žmogystė, išėjusi į karą
Gailestis, artimo meilė priešui, net sužeistam ir beginkliam, karo požiūriu nėra geras jausmas. Ir gana pavojingas, kadangi pakerta kovos dvasią, išduoda saviškių viršenybę. Visi supranta, kad pergalės karuose pasiekiamos ne tokiu būdu.
Kaip kalbame apie kolaborantus, arba Sąvokos (o gal atminties?) pinklėse
Kalbėdami apie kolaboravimą [...] niekada nebūname neutralūs – įvardydami kolaborantų motyvus, tiesiogiai ar netiesiogiai nurodome pasirinkimų okupacijos akivaizdoje TEISINGAS alternatyvas (dažniausiai tai pasipriešinimas ginklu ar kiti pilietinio nepritarimo būdai).
Iš bloknoto (68)
Kaip asmenybė ji [Rūta Staliliūnaitė] buvo vientisa – laikėsi savo moralės principų, kurie daugmaž sutapo su Dešimt Dievo įsakymų; labai pareiginga, mandagi, dėmesinga, jautri. Jos kultas (Kaune ir visoj Lietuvoj) – suprantamas: primadona klestinčiame teatre! Publikos adoracija, spauda ir besaikės kritikų pagyros ją truputį pagadino.
Istorija, išsukta betono maišyklėje
Į klausimą, kaip mąstyti ir kurti antropologiškai grįstą meną, atsakyčiau paprastai: tereikia aplankyti Dano Aleksos parodą „Pėda, kakta, gomurys ir raktas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Ir čia teks pasikliauti istorinėmis žiniomis, asmenine atmintimi, vaizduote ir neskubėti su atsakymu, kad tai tik „pasakojimas“ apie Arsenalo restauravimo eigą ir statybas.
Kur dingo moterys Christopherio Nolano „Odisėjoje“?
Vis dėlto Ch. Nolano „Odisėja“ kalba ne apie senovės graikų, bet apie mūsų pasaulį ir tai, kaip mes interpretuojame ir suprantame praeitį bei išlikusius mitus.
Tad kas yra improvizacija?
Į mano skambančią namų aplinką atėjo vinilinė plokštelė, kurią pateikė mano itin mėgstami ir adoruojami muzikai – genialaus mūsų kūrėjo Broniaus Kutavičiaus sūnus pianistas, kompozitorius Tomas Kutavičius ir Lietuvoje daug metų gyvuojanti džiazo ikona saksofonininkas Petras Vyšniauskas. Tačiau čia manęs laukė netikėtumas. P. Vyšniauskas tapo pianistu.
Knygų snobai atostogauja
Oi, aš tai negalėčiau NEskaityti.
Gyvulukė iš „Lesbiariumo“
„Lesbiariumas“ (leidykla „Baziliskas“), išėjęs liepos pabaigoje, papildė LGBTQ+ poezijos vasaros, o knygos redaktorės Giedrės Kazlauskaitės teigimu, LGBTQ+ literatūros metų naujienas.
Metalo atmintis
Knyga baigiasi eilėraščiu „susitaikymas“, kuriame pasakotojas prisipažįsta, kad tik nustojęs rašyti pradėjo iš tikrųjų gyventi savo gyvenimą, – paradoksali, savirefleksinė pabaiga poezijos knygai, kurioje rašymas kartu ir gydo, ir atitolina nuo tikrovės.
Nečiupinėtoji lituanistika (8)
Formuluojama brandžiai, kolektyviniu balsu: „Mums, kurioms laiku nebuvo tinkamai paaiškintas moterystės santykių klausimas, tik dabar, beauklėjant savo vaikus ir susidūrus su reikalu jiems tą klausimą išaiškinti, atsiveria akys ir net keista darosi, kad Dievo norėtą gyvybės dauginimosi planą mes laikėme kažkuo gėdingu“…
„Vilniaus serija“
Londone registruota gudų leidykla „Skaryna“ šį pavasarį pradėjo naują knygų ciklą – „Vilniaus seriją“. Joje bus leidžiami XIX–XXI a. Vilniuje gimusių, gyvenusių ir kūrusių gudų autorių tekstai. [...] Pirmoji serijos knyga – vilnietės gudės Halinos Vojcik (1927–2007) memuarai „Ten, kur manęs nėra“.
Apie išspausdintą juodraštį
Daugėlos tekstas peržengia ribą tarp subjektyvaus vertinimo ir pageidavimų koncerto, abstraktu, neparemta, vietomis nesugebėta rišliai išartikuliuoti savo minčių, neišryškėja ryšys tarp dėstymo pastraipų ir galutinio vertinimo – išėmus visas problemines vietas iš publikacijos nelabai kas ir belieka. Ir būtent tai yra problema.
●
Yra šalis, kur upės.
Kur viskas – laukai, miškai ir pelkės.
Šalis, kur citrinmedžiai žydi –
Dar ne, bet „jau greitai“.
Tačiau mus šiuo atveju
Domina sodybos, deramu atstumu išdėstytos,
Kad netrukdytų šaiminyku jaustis.
●
visa tai tu bandai
sudėti į mano galvą
kam man dabar svetima atmintis
aš ir savos neturiu kur dėti
Ina
Lilė atsibudo. Lauke triukšmavo papūgos, burkavo balandžiai. Kambaryje tvyrojo tvankuma, o pro atidarytą langą pūsčiojo vasariškas vėjelis. Prasimerkė. Apsidairė. Tas pirmas momentas atsibudus, kai bandai susivokti, kur esi ir kas esi. Tada pajutusi, kad nėra viena, pasuko žvilgsnį.
Messis multa, operarii pauci*
Neretą nustebintų tai, kad krikščionybė Japoniją pasiekė dar tuomet, kai Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, dar nebuvo galutinai įsigalėjusi. Pirmasis misionierius Pranciškus Ksaveras Japoniją pasiekė 1549 m., tuo metu, kai Katalikų Bažnyčią pasaulyje drebino reformacija ir pradėta kontrreformacija.
Persodinimas (2)
MERGINA. Aš taip noriu išvažiuoti. Nebenoriu čia būti. Auklėtoja klasėj pakabino Dovydo nuotrauką su juodu kaspinėliu kampe. Pamatytum, kaip ji raitosi… Niekas nieko nežino. Jis dabar – beveik didvyris. Dievas. Kaip šlykštu.
Vasara ties Nolano smilkiniu
Panoraminės mūšių scenos mane jaudino mažiausiai. Kaip ir tai, ar Holivudui pakeliui su helenizmu. Mane domino vyras. Kaip ta auklė, iš visų kitų jį galėjau atskirti ne dėl didvyriškumo, bet dėl paprasto kūniškumo. Odos, raumens, gyvo kaulo. Tik tiek rekvizito.
