ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS
Teisingas lapkritis
Ir, gulėdamas ant matraco bei ilsėdamasis, pasidaviau, susitaikiau su viskuo, leidausi nešamas Kosmoso. Susitaikiau su visais tais žmonėmis, kuriuos nelabai mėgstu. Paskui – ir su savimi. Tuo, kuris yra daugybę kartų melavęs. Tuo, kuris įžeidė, įskaudino per savo gyvenimą šimtus žmonių. Tuo, kuris tiek sykių apsimetinėjo, pūtėsi, dėjosi esąs kažin kas… Juk ir anie, ir aš elgėmės pagal savo prigimtį. Juk ir anie, ir aš buvome taip parašyti. Pajutau, kad tapau žiauriai lengvas visom prasmėm. Pajutau, kad mane, tokį lengvą nieką, ramiai neša tolyn Paukščių Tako tėkmė…
Dar kartą sulaukę
Atšildavo, pagyvėdavo tas kunigas tik prieš Kalėdų šventes. Mat buvo įsipareigojęs kasmet šalia bažnyčios durų įrengti prakartėlę. Iš faneros išpjaustytos ir ryškiai nudažytos Betliejaus veikėjų figūros, avys ir asilai, milžiniška žvaigždė viršum visko. Darbo buvo per akis, ypač pagyvenusiam žmogui. Įdomu, kad kūdikėlis Jėzus savo kalėdinėje kompanijoje atsirasdavo tik paskutinę akimirką.
Literatūros ir protestų metai
Praėjo dar vieni metai – turiningi, deja, ne tik gerąja prasme. Lapkritį vyko kultūros protestai, gruodį – mitingai prie Seimo dėl laisvo žodžio.
Apie literatūrą šiame kontekste kalbasi „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktorė EGLĖ FRANK, rašytoja AKVILINA CICĖNAITĖ ir poetė, kritikė GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ.
Kaip paversti šviną auksu?
Kai naršau finansams ir ekonomikai skirtus interneto puslapius, beveik neįmanoma nieko perskaityti nesusidūrus su kokia nors kriptovaliutos arba dirbtinio intelekto investavimo platformų reklama. Būtų gerai surasti stebuklingą investavimo receptą, bet stebuklingus receptus siūlo tik rusakalbiai sukčiai.
Iš bloknoto (62)
Pastebėjau, kad šiais laikais režisieriai vengia statyti pjeses, tarsi bijotų gerai sukaltos, laiko patikrintos dramaturgijos, ir imasi inscenizuoti romanus, pasakas, eiliuotas poemas arba net perrašinėti žinomus kūrinius – viską, ką tik nori, kad ant nuobodaus savo kūrybos rankraščio parašytų žodį „dramaturgas“ ir kad jo asmeninės fantazijos, o kartais ir blūdas būtų įteisinti.
Mintis vėl pabunda
…Mickūnas pasakojo, kaip viename Amerikos universitete vykusioje konferencijoje Lingio paklausė lygiai to paties: kokie yra jo tyrimų metodologiniai pagrindai? Lingis atsakęs: „Dovanokite, nesupratau jūsų klausimo.“
Nesibaigianti vaikystės šventė
Vienoje rankoje laikydamas metalofoną, kitoje močiutės ranką, nuėjau į stotį. Prieš įsodindama mane į autobusą ji apkabino ir pasakė, kad dabar aš turiu daug mažų varpelių. Tuomet pirmą kartą pajaučiau būtinybę judėti nuo sukurto prie kuriančio laiko…
Viskas, ką girdime tyliai
Norėčiau šį kūrinį vertinti kaip dviejų savo srities (dizaino, scenografijos) profesionalių treniruotę meno lauke. Komanda viziją įgyvendino techniškai tvarkingai, garsas buvo įrašytas kokybiškai, vaizdas išlaikė estetišką kompoziciją. Bet…
Kaip spektakliu vaikams sudominti vaikus (ir suaugusiuosius)?
Debiutuojantis režisierius Orestas Razumas – iki šiol pažintas kaip dramaturgas – „Išmintinguoju Sokratu“, oficialiai pristatomu kaip spektaklis 5–8 klasių moksleiviams, taikosi į naują, Lietuvoje dar mažai plėtotą teatro lankytojų amžiaus grupės kategoriją – spektaklis vaikams ir nevaikams.
Kam reikalinga kultūra?
O kam reikalingas ORAS?
Senienos ir naujienos (20)
Rašydama apie Dovilės Zelčiūtės knygą „Radybos“, kėliau klausimą, ar ji tikrai prastesnė už Kaušpėdo „Koplyčią“ ar Jauniaus Petraičio „Tu kažką turi“. Atsakiau sau, kad jos panašaus lygio, bet Dovilės vis vien literatūriškesnė.
Neišmatuojama vertė
Prieš kurį laiką iš vieno man brangaus rašytojo išgirdau, kad nebežino, ar verta toliau leisti savo knygas. Mažai kam bereikia tokių tekstų? Patikėkite, tai ne šiaip sau kokio vidutiniškai rašančio žmogelio kalbos. Šitie žodžiai buvo pasakyti stipraus kūrėjo. Suklusau visu vidumi.
Archyvų razinkos (3)
Galiausiai prisikasiau prie Gražinos ir Marcelijaus Martinaičių fonde saugomų sveikinimų. Kaip ir minėjau, šiuokart skilčiai parinkau Vytauto Bložės ir Nijolės Miliauskaitės, Liūto ir Pranutės (Françoise Marie Puzynos) Mockūnų atvirutes, atvirlaiškius, siųstus švenčių proga XX a. 8–9 dešimtmetyje.
Jaunystės dienų kompiuteriui
pamenu kaip sėdėdavome pakaitom
su sesėm prie kompiuterio ir susirašinėdavom
su visokiais egiptiečiais kurie siūlydavo seksą
internetu trylikametėms
manot mes nesutikdavom
Išaiškinimas
Kokia yra gerumo prasmė?
Nuo šiolei kalbėk ir klausykis kitų taip,
tarsi jie būtų neseniai mirę.
Regimasis ir neregimasis pasauliai iš esmės yra viena.
Kūčios Viršuluose
Atsisukau.
Dieve. Ant Mėtos galvos puikavosi karūna, tiksliau – pyrago kepimo forma. Marija juokėsi, mėgino nuimti, bet kur tau – laikėsi tvirtai. Kurį laiką juokiausi ir aš, bet vaikui pravirkus supratau, kad, gali būti, Kūčias praleisime ligoninėje.
Kalėdų vėrinys suaugusiam vaikui
Rašyti apie Kalėdas, kai guli po palme, yra sumaištis. Rašyti apie Kalėdas, kai šilta, maudaisi jūroje, kai esi ten, kur neauga eglės, – yra keista. Rašyti apie visų Kalėdas, kai jose nutinka ir mano gimtadienis, – sudėtinga, bet vilioja kaip paslaptis ar nežinomi toliai.
Beldimas į duris
Kitą dieną 8 val. ryte suskambo telefonas: „Labas rytas, jus trukdo rašytojo Peterio Ustinovo kuratorius. Ponas gali jus priimti 9.30 penkiolikai minučių išgerti puodelį kavos savo apartamentuose „Vier Jahreszeiten“.“ Išmušė šaltas prakaitas, akimirksniu susivaldžiau ir tuoj pat puoliau į mūšį.
Vienatvėje
Visgi tai gražu. Žiemoje slypi kažin kas pasakiško. Pasaulis veriasi platus ir aiškus, takai siauri, o keliaujančiųjų jais ne-daug, todėl iš kiekvieno jų tikimasi kažko ypatingo, iš kiekvieno namo, į kurį įžengiama, ‒ nuotykių, nes pasaulis už lango toks tylus, o viduje širdis plaka taip džiugiai, kupina laukimo. Žinoma, galima klysti, bet tik iki tos akimirkos, kai į kambarį įnešama spindinti eglutė…
Menų naktyje
Tačiau priėjusi arčiau nustėrau – tai buvo visai ne katė, net ne žinduolis. Būtybėje nebuvo nė lašo to meilumo ir vaikiško žmogiškumo, būdingo naminiams augintiniams. Tas padaras veikiau priminė kaži kokį vabzdį. Bekailė, gaubta nugara žvilgėjo lyg šarvas. Jis taip pat turėjo bent kelias poras kojų.
