– Vurdalakai – kaip kokia cholera, – toliau kalbėjo atsiskyrėlis ir persižegnojo, – kiek jau šeimų kaime nukentėjo, kiek jų iki paskutinio žmogaus išmirė, ir jūs paklausykite manęs ir nakvokite vienuolyne, o tai net jeigu vurdalakai kaime jūsų ir nesuės, baimės jums įvarys tiek, kad pražilsite…

Čia privalėčiau jums, maloningosios ponios, pasakyti, kad vurdalakai, kaip slavų tautos vadina vampyrus, vietinių gyventojų įsivaizdavimu, yra niekas kitas, kaip iš kapų prisikėlę numirėliai, kad siurbtų gyvų žmonių kraują. Elgiasi jie kaip ir visi vampyrai, bet vienas ypatumas daro juos dar pavojingesnius. Vurdalakai, maloningosios ponios, labiau mėgsta siurbti pačių artimiausių giminaičių ir geriausių draugų kraują, o tie, kai numiršta, irgi tampa vampyrais, taigi, mačiusiųjų žodžiais remiantis, kalbama, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje visi kai kurių kaimų gyventojai pavirsdavo vurdalakais.