LiteratūraVertimai

HORACIO QUIROGA

Pūkinė pagalvė

Po trečios šio atkryčio dienos ji daugiau nebesikėlė iš lovos. Alisa vos beįstengė pajudinti galvą. Ji nenorėjo, kad jos lovą kas nors liestų, net nenorėjo, kad būtų keičiamas pagalvės užvalkalas. Ją apėmė baimė, kad sutemus į lovą ropščiasi pabaisos ir šliaužia antklode.

GEORGES PEREC

Žmogus, kuris miega

Max Ernst. Sodas, skraidyklių gaudytojas. 1935–1936

Tai tavo gyvenimas. Tau spręsti, kaip jį nugyventi. Gali tiksliai surašyti savo kuklų turtą, tiksliai įvertinti savo pirmąjį nugyventą amžiaus ketvirtį. Tau dvidešimt penkeri, turi dvidešimt devynis dantis, trejus marškinius, aštuonias kojines, keletą knygų, kurių nebeskaitai, keletą plokštelių, kurių nebesiklausai. Tu nori viską užmiršti – savo šeimą, studijas, merginas, draugus, atostogas, planus. Tu keliavai, bet nieko iš tų kelionių nepameni. Tu sėdi ir nori tiktai laukti, tiesiog laukti, kol nebeliks, ko laukti, – kada sutems, kada varpas muš laiką, kada diena pakeis dieną, kada prisiminimai išblanks.

DEBORA VOGEL-BARENBLÜTH

Nauja legenda

Jacques Lipchitz. Moteris su gitara. 1928
Ilgesys – gyvenimo reikalų rišamoji medžiaga.
Kaip ir iš gyvenimo, taip ir iš visos gamybos nuspręsta pašalinti lipnias medžiagas, palaidas ir pilnas kažkokių minkštų, neaiškių įgeidžių.
Jų vietą užėmė dideli lašai įvairaus svorio ir nuotaikos koncentruotos pilkumos: buvo čia lengva bei melancholiška betono pilkuma ir galinga mechaninė geležies pilka; lankstus plienas ir skarda su vaizduote, norinti tik to, kas jau yra. Galiausiai stiklas, nedailus lašas didelės, bespalvės ir jau atvėsusios ašaros.

Niujorko poetų mokykla: 3 × 3 (2) [Schuyler, Koch, Ashbery]

Kažkur kažkas įnirtingai keliauja tavęs link,
Neįtikėtinu greičiu, keliauja dieną ir naktį,
Per pūgą ir dykumos karštį, per liūtis, siaurukalnėm.
Bet ar žinos ji, kur tave rasti,
Ar atpažins, kai tave pamatys,
Ar įteiks tai, ką tau neša?
ZIGMUNDS SKUJIŅŠ

Šėtoniškas angelas

Sprendžiant iš to, kas parašyta, Vilhelmas Valteris nugyveno gyvenimą, taip ir nesužinojęs, kad jo „šėtoniškas angelas“ yra latvių literatūros vaidilutė, subtiliausių meilės stygų kanklininkė, latvių tautos žiedas ir pasididžiavimas poetė Aspazija. Ar Ruzga tai žinojo?

ZIGMUNDS SKUJIŅŠ

Šėtoniškas angelas

Walter Gramatté. Kavinė. 1918
Greta pajutęs šiltą kūną sustingau palaimoje. Praėjo akimirka, kol atgavau kvapą. Iš lėto uždėjau ranką ant jos krūtų. Elza gulėjo nejudėdama, lyg mirusi. Ji buvo nuoga. Iš meilės ir staiga užplūdusio dėkingumo jausmo puoliau ją bučiuoti, bet ji nusisuko.
– Nėra prasmės. Kojos surakintos.
Nepatikliai juokdamasis perbraukiau delnu lygias blauzdas. Elza neapgaudinėjo. Prie girnelių abi kojos storu raizginiu buvo apvyniotos plona grandine ir surakintos kabamąja spyna.

Niujorko poetų mokykla: 3 × 3 [O'Hara, Berrigan, Padgett]

Ir štai aš –
tik pamanykit! –
visokeriopo grožio centras,
rašau šiuos eilėraščius!

Iš šiuolaikinės ispanų poezijos [Clark, D. L. García, Medel]

Gydytoja lape nupaišo širdį,
kurios forma neprimena širdies.
Sergančią širdį, žmogų iš Vienos,
blogai šokantį valsą; atominę
bombą vyro, sėdinčio dešinėje.
MĀRIS BĒRZIŅŠ

Gūtenmorgenas antrąsyk

Vengdamas ateivių, Gūtenmorgenas iškrypo iš kelio ir nebesuprato, kur yra pirmyn, o kur atgal, ką ir kalbėti apie Žemės paiešką. Be to, navigacija buvo užstrigusi, o žemėlapį pamiršo namuose. „Ech, skrisiu pirmyn, gal pakely ko nors paklausiu.“

STEFAN GRABIŃSKI

Pilkas kambarys

Henri de Toulouse-Lautrec. Papūga ir šuo. 1883

Teisingai nujausdamas, pasidomėjau ankstesniuoju nuomininku, kuris prieš mane nuomojosi kambarį. Kaip nustebau, kai buvo ištarta Lancutos pavardė. Tai buvo tas pats žmogus, po kurio nuomojausi ir ankstesnįjį būstą. Kažkoks keistas aplinkybių sutapimas, kad dukart tapau jo įpėdiniu. Be šito, niekas daugiau mudviejų nesiejo, net nežinojau, kas jis toks ir kaip atrodo.