LiteratūraVertimai

FRIEDRICH SCHILLER

Spinoza

Čia guli ąžuolas pargriautas,
Viršūne siekt galėjęs skliautą.
Kodėl ant žemės jis dabar?
Valstiečiams – žmonės bent taip šneka –
Statybai rąstų neužteko,
Tad jie nukirto jį iškart.

Iš latvių poezijos [Akuraters, Akuratere, Ziedonis, Zālīte, Cielēna]

Bulvės žydi.
O gumbai apačioj
niekad savo žiedų nepamato.
Juk ir mes nelyginant kurmiai
šitaip gyvenam.
FEDERICO GARCÍA LORCA

Iš „Tamarito divano“

Man norisi sapnuoti kaip rudeniams obuoliams,
pabėgt nuo pakasynų šurmulio.
Man norisi sapnuoti sapną vaiko,
kurs troško persipjauti širdį vidur jūrų marių.
ROSARIO FERRÉ

Užnuodyta pasaka

Dukters gimtadienio proga Lorensas, kaip visada, nupirko pasakų knygą. Rosaura savo ruožtu nusprendė tą dieną išvirti tėvui gvajavų džemo pagal motinos receptą. Visą popietę ji maišė ant viryklės burbuliuojantį violetinės spalvos skystį ir kelis kartus jai pasirodė, kad mato, kaip motina vaikšto po kambarius ir koridorius, nešama rožinių kvapų bangų, kurios užlieja visus namus.

VITALIJ KVITKA

Iš „Libello belli“

Raškos šunys pereina tarnaut į Ukrainą.
Šuo – ne žmogus, jo dvasios neapgausi.
– Turi užuost banderovcus tarp griuvėsių…
Šuo nusišypsojo ir pasakė: – Ne, neprivalau.
HORACIO QUIROGA

Pūkinė pagalvė

Po trečios šio atkryčio dienos ji daugiau nebesikėlė iš lovos. Alisa vos beįstengė pajudinti galvą. Ji nenorėjo, kad jos lovą kas nors liestų, net nenorėjo, kad būtų keičiamas pagalvės užvalkalas. Ją apėmė baimė, kad sutemus į lovą ropščiasi pabaisos ir šliaužia antklode.

GEORGES PEREC

Žmogus, kuris miega

Max Ernst. Sodas, skraidyklių gaudytojas. 1935–1936

Tai tavo gyvenimas. Tau spręsti, kaip jį nugyventi. Gali tiksliai surašyti savo kuklų turtą, tiksliai įvertinti savo pirmąjį nugyventą amžiaus ketvirtį. Tau dvidešimt penkeri, turi dvidešimt devynis dantis, trejus marškinius, aštuonias kojines, keletą knygų, kurių nebeskaitai, keletą plokštelių, kurių nebesiklausai. Tu nori viską užmiršti – savo šeimą, studijas, merginas, draugus, atostogas, planus. Tu keliavai, bet nieko iš tų kelionių nepameni. Tu sėdi ir nori tiktai laukti, tiesiog laukti, kol nebeliks, ko laukti, – kada sutems, kada varpas muš laiką, kada diena pakeis dieną, kada prisiminimai išblanks.

DEBORA VOGEL-BARENBLÜTH

Nauja legenda

Jacques Lipchitz. Moteris su gitara. 1928
Ilgesys – gyvenimo reikalų rišamoji medžiaga.
Kaip ir iš gyvenimo, taip ir iš visos gamybos nuspręsta pašalinti lipnias medžiagas, palaidas ir pilnas kažkokių minkštų, neaiškių įgeidžių.
Jų vietą užėmė dideli lašai įvairaus svorio ir nuotaikos koncentruotos pilkumos: buvo čia lengva bei melancholiška betono pilkuma ir galinga mechaninė geležies pilka; lankstus plienas ir skarda su vaizduote, norinti tik to, kas jau yra. Galiausiai stiklas, nedailus lašas didelės, bespalvės ir jau atvėsusios ašaros.

Niujorko poetų mokykla: 3 × 3 (2) [Schuyler, Koch, Ashbery]

Kažkur kažkas įnirtingai keliauja tavęs link,
Neįtikėtinu greičiu, keliauja dieną ir naktį,
Per pūgą ir dykumos karštį, per liūtis, siaurukalnėm.
Bet ar žinos ji, kur tave rasti,
Ar atpažins, kai tave pamatys,
Ar įteiks tai, ką tau neša?
ZIGMUNDS SKUJIŅŠ

Šėtoniškas angelas

Sprendžiant iš to, kas parašyta, Vilhelmas Valteris nugyveno gyvenimą, taip ir nesužinojęs, kad jo „šėtoniškas angelas“ yra latvių literatūros vaidilutė, subtiliausių meilės stygų kanklininkė, latvių tautos žiedas ir pasididžiavimas poetė Aspazija. Ar Ruzga tai žinojo?