LiteratūraVertimai

VLADIS SPĀRE

Ėjimas šlubu žirgu

Prie Parako bokšto braudamasis pro sniego sieną jis pustamsėje užsirovė ant Ievos, kuri tiesiog priešpriešiais ėjo per gatvę, lyg jie būtų susitarę susitikti. Įsisupusi į storą vilnonį šaliką ir įsisukusi į tą patį seną paltą, kurį jis kadaise dovanojo.
– Tu!
CHARLES REZNIKOFF

Iš ciklo „Prieš pat nusileidžiant saulei“

Jaunų vyrų ir moterų baletas
perone:
kokia romantika!
Jaunuolis lipa svyruojančiom kopėčiom
tai nupaveiksluoti:
štai kur realizmas.
CHARLES BUKOWSKI

Meilė – tai pragaro šuva

vienui vienas šuo,
bidzenantis pats sau įkaitusiu
vasaros šaligatviu,
rodosi kur kas galingesnis
ir už dešimt tūkstančių dievų.
kodėl taip?
ROBERTO BOLAÑO

Džimas

Kas yra poezija, Džimai? – klausdavo jo elgetaujantys Meksiko vaikai. Džimas klausydavosi jų, stebėdamas debesis, ir tada atpildavo. Žodynas, iškalba, tiesos ieškojimas. Epifanija. Taip pat, kaip apsireiškia Švenčiausioji Mergelė Marija. Centrinėje Amerikoje jį kelis kartus apiplėšė, o tai kiek neįprasta buvusiam jūrų pėstininkui ir Vietnamo karo veteranui. Daugiau jokių kovų, pareiškė Džimas.

F. SCOTT FITZGERALD

Gražūs ir pasmerkti

Dabar Antonis kiekvieną rytą tarp kitokios korespondencijos rasdavo ir kelis kvietimus. Trys tuzinai dorybingų moteriškosios lyties būtybių iš aukščiausio visuomenės sluoksnio deklaravo jei ne ypatingą norą, tai bent jau savo tinkamumą gimdyti vaikus trims tuzinams milijonierių. Penki tuzinai dorybingų moteriškosios lyties būtybių iš kiek žemesnio sluoksnio rodė ne tik tokį pat tinkamumą, bet ir milžiniškas, drąsias ambicijas…

THOMAS OWEN

Kiaulė

Lyonel Feininger. Nakties vanagai. 1921
Artūras Kroulis pasuko į nurodytą stovėjimo aikštelę. Tarp betoninių užtvarų niūksojo juodas automobilis. Jis pasistatė savąjį greta. Išjungus šviesas, jį vienu moju apgaubė tamsa. Jis išlipo; akys greitai apsiprato su keista pilka prieblanda. Kai trinktelėjo durelėmis, kažkas praskyręs užuolaidą pažvelgė pro langą.
Plūktu grūstų plytų taku jis greit pasiekė pastatą, stumtelėjo duris. Tai buvo užeiga, kokių pilna visose pasaulio paplentėse. Normandiškas baras, lentynos, pririkiuotos butelių rėksmingomis etiketėmis, muzikinis plokštelių automatas, tviskantis kaip elektrinė viryklė, iš kurio sklido tranki muzika. Keletas staliukų, uždengtų raudonai ir baltai languotomis staltiesėmis. Paluby pernelyg šviesaus medžio sijos.
ANNA AYANOGLOU

Artimas priešas

Į mano pirmuosius žodžius jis atkirto:
I’m a patriot, I don’t speak Russian
Ji tylėjo, atvirai žvelgdama
Ir nuo tos akimirkos tarp mūsų trijų
anglų kalba, be atminties
ODVEIG KLYVE

Poezija

Mes esam ir veik nedrįstam būti
savo rankose, burnose, skruostikauliuos, kurie
formuoja veido odą, kas toji aš, leidžianti sau matyt
ir nepradingstanti, kai lempos uždegamos
aš esu, tu esi lyg virpanti gija minkšto
metalo
JOHN CHEEVER

Kalėdos – liūdnas metas vargšams

Nathan Altman. Laikrodininkas. 1914
Kai paskambino 12 aukšte, Čarlis pristabdė savo skrydį, iki įlipo ponia Gedšil. Kai liftas nėrė žemyn, džiaugsmo priepuolio pagautas Čarlis atitraukė rankas nuo valdymo rankenėlės ir sušuko:
– Ponia Gedšil, prisisekite saugos diržą! Darysime mirties kilpą!
Ponia Gedšil suspiegė. Tada kažkodėl atsisėdo ant lifto grindų. Kogi ji taip išblyškus? – nusistebėjo Čarlis; ir kogi sėdi ant grindų? Ji vėl užspiegė. Jis švelniai ir mikliai, kaip jam atrodė, nutupdė liftą ant žemės ir atidarė duris.
DIANE SEUSS

Alegorija

Yra įtūžio poezija ir vilties poezija.
Viena kursto kitą, žvelgia į veidrodį ir regi
kitąją. Arba mojuoja kita. Ar ne juokinga
įsivaizduoti viltį, ne ką didesnę už bamblį,
tūžmingai grūmojantį kumščiu it kuoka?