Jei turėčiau suformuluoti credo, sakyčiau: Dievas nėra už mūsų. Jis dar ateis. Jo reikia ieškoti ne žmonijos evoliucijos pradžioje, o jos pabaigoje. Jis yra galutinis, o ne pradinis. Tai aukščiausias ir paskutinis taškas, į kurį veržiasi bet kuri prigimtis laike. O kadangi laikas Jam neegzistuoja, Jam nesvarbu, ar toji evoliucija, kurią Jis vainikuoja, yra priešakyje, ar užpakalyje, ir ar Jis lemia ją kvietimu, ar stūmimu.

Reikia dirbti įnirtingai, greitai ir kad niekas tavęs neblaškytų; tai užtikrintas būdas pasiekti kūrinio vienovę. Paskui, baigus darbą, atidėjus rašymą, reikia įnirtingai, godžiai skaityti, kaip dera po tokio pasninko, ir iki galo, nes reikia viską pažinti. Ir galvoje vėl sukirbės idėjos; nereikia tam trukdyti; netrukus ims dominuoti viena; tada vėl reikia sėsti prie rašymo. O kol rašai, sąmoningai nieko nebeskaityti. Skaitymas mane per daug jaudina ir išjudina galvoje visokias idėjas. Nė viena nebūna dominuojanti, bent jau ilgą laiką.