LiteratūraVertimai
Autobuso bilietas
Prigrūstame autobuse
daug nuveikiama nejudinant kojų.
Tarp nutolusių akių vyksta pokalbiai
ir iš rankų į rankas perduodamos keliauja monetos,
taip iš nepažįstamųjų rankų pasistato
unikaliausias pasaulio tiltas!
Kalnai rudenį
Paveikslas buvo tamsžalio kolorito. Per slėnį vingiavo upė, ją kirto tiltai, paupy šen bei ten buvo kaimelių, o viršuje apsupta tirštų baltų rūkų dunksojo milžiniška uola. Lengvais potėpiais nutapytų kalnų žaluma, tarsi ką tik atgaivinta lietaus, kontrastavo su vietomis raudonuojančia rudens lapija – žodžiais neįmanoma apsakyti to grožio. Nors didingos kompozicijos, drąsių potėpių ir gyvų spalvų, paveikslas buvo kupinas senoviško subtilumo.
Iš „Raudonos atsisveikinimų knygos“
Iš namų išeiti šitaip: uždaryti langą.
Patikrinti, ar viryklė išjungta.
Kvėpuoti.
Pakelti autobuso bilietą, nukritusį ant svetainės grindų.
Užeiti į miegamąjį, kur nereikalinga dvigulė lova jau išnešta į kraustymo furgoną.
Žmogus iš Sipjero
Sipjere, Vilko slėnyje, laikas teka lėčiau negu kitur. Jis sakytum suspaustas tarp Šeirono masyvo, virš kurio stiepiasi Jeruzalės kalnas, ir Kosolio plokštikalnio, kurio mėnuliškas pavidalas vilioja astronomus. Toje lėtoje švytinčioje erdvėje laikas susigaužia pats savyje, sunkdamasis šykščiais lašais.
Aš šoku
Iš esmės pati atėjau tiesiai jiems į rankas.
Ne itin slėpiausi ir ne itin bėgau. Žinojau, kad tai kada nors įvyks. Sklandė toks šiurpus pusiau juokelis, pusiau tiesa: „Nesėdėjai – vadinasi, ne baltarusė“, ir aš jaučiausi labai panašiai. Šitiek mano draugių jau atsėdėjo savo paras – kuo aš prastesnė? Jos ištvėrė – ir aš ištversiu! Bus įrašas manajame aktyvistės gyvenimo aprašyme. Palavinsiu atsparumo stresui įgūdžius.
Eroso haiku
Mano apgraužtas
obuolys ant spintelės
laukia tavo lūpų.
Čarlstonas
Stalai, kėdės, mirganti ryški šviesa – atrodė, kad viskas seka paskui pašėlusį storulio sėdimąjį šokį. Jo veidas išraudo kaip pomidoras, o ant kaktos ir kaklo blizgėjo prakaitas. Muzika nutilo. Išsitraukęs iš kišenės nosinę, jis mikliai nusišluostė veidą, tarsi nesiruošdamas gaišti laiko, ir, išmaukęs dar vieną sklidiną taurę vyno, iš nuovargio trūkčiojančiu balsu tarė mums…
Iš „Autostopininkų baladžių“
stovėjimo aikštelėje mus paėmė lenkijos fūra pastebimai pagerėjo nuotaika nors vairuotojas kalbėjo tik lenkiškai o racija visą laiką sakė kurva pizdec
Tėvai ir vaikai
Na, tai aš iš pradžių buvau vyras. Užtaisiau ją, o vėliau, kai jos motina mirė nuo narkotikų, išsioperavau ir tapau moterimi. Dabar aš jai oficialiai vienu metu ir mama, ir tėvas. Kas čia keisto? Jūs lyg vakar gimęs!
Karo padėtis
[Artem Čapaj:] Intelektualai, hipsteriai, menininkai, „sėkmingi“ žmonės ir žurnalistai yra įdomiausi kariuomenėje tarp intelektualų, hipsterių, menininkų, „sėkmingų“ žmonių ir žurnalistų. [...] Didžioji dauguma karių kaip visada lieka nereprezentuoti, nebylūs ir neturintys savo balso.
