REGINA RAGAUSKAITĖ Gulėjom šalimais. Galima sakyti, greta. Nors ir visai nepažįstami. Ir neketinantys susipažinti. (Ne)kaltos aplinkybės. Nebuvo kur dėtis. Pradėjau nužvelginėti: jaunas dar, neapsiplunksnavęs. Bet arogantiškas, „pasikėlęs“ – kaip pasakytų mano mokiniai.

JONAS VAICEKAUSKAS „Kas kam rūpi, tas ir ant liežuvio tupi.“ Pats pasakotojas, sustojęs ir pagalvojęs, suprastų, kad kalbos apie jo sveikatos būklę niekam neįdomios, bet sustoti jam dažniausiai labai sunku. Pirmiausia, akivaizdu, todėl, kad tų sveikatos problemų su amžiumi iš viso atsiranda.

RŪTA JAKUTYTĖ Tomis dienomis buvo labai žvarbu, o oras toks sausas, kad veltui laukėme ko nors iškrintant iš neįžvelgiamai blankaus viršaus. Jau pradėjo gelti rankas, jei jų nesugrūsdavai į kišenes ar neapmaudavai pirštinėm – šis laikas įdomus tuo, kad grįžęs namo ant tų pirštinių galėdavai pajusti dar neišsivadėjusį praėjusios žiemos kvapą

ERNESTAS NOREIKA Kartais atrodo, kad gyveni mažame stikliniame kambarėlyje, kuriame tavo egzistavimą įrodo tik pirštų atspaudų paveikslais nukabinėtos sienos.

IEVA GUDMONAITĖ Atsibundu namuose. Po nakties ilgumo nardymo nesaugiose, nepažįstamose miego erdvėse, nė nežinant, kur iš tikrųjų buvai, ką matei ir jautei (prisimenant nebent atplaišas, fragmentus, atspindžius, ką įvardinti pradedame žodžiu „sapnavau“), grįžtu į saugią, apibrėžtą erdvę, kurioje dauguma mano veiksmų bus daugmaž aiškūs.

AUGUSTAS SIREIKIS „Kaip atsikratyti kostiumo?“ trupei Esi kada matęs lagaminą iš laikraščių? Ne rankinę, prikrautą nespalvotų dienraščių, bet iš laikraščių padarytą lagaminą. Tiksliau, iš vieno. Sėdėjau ant medinių grindų surišęs kojas mazgu po savim ir nemačiau, kas vyksta ant stalo.

PETRAS RAKŠTIKAS Vėjas nuo karščio nualpo, užduso ir išgaravo įlindęs į baltinius, kurie prieš dvidešimt minučių pasikorė ant virvės, skirtos skalbiniams.

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ Žmonės neretai atkreipdavo dėmesį į mano lieknumą, tik nežinojo, kas iš tiesų minta mano maistu ir kūnu. Jaučiausi kaip istorinių romanų apie viduramžius herojė, užsiauginusi viduriuose kaspinuotį tam, kad tilptų į korsetą. Bet aš nenešiojau korseto ir tai nebuvo kaspinuotis.

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Anuo metu, kai godotinas TEO vos zvimbčiojo embriono paslaptyje, į taisyklą nešiau pradėjusį klerkti stalinį (laidinį?) telefoną. Panevėžyje vieninteliame remonto kolumbariume dvekavo stirtos įvairiaspalvių (it netradicinės meilės vėliavos) žmonelių bendravimo padargų.

VIDAS POŠKUS