VIDAS POŠKUS Paskaita vyko senojo vienuolyno rūsyje. Atmosfera priminė tikrą pragarą – sunkus raudonplytis cilindrinis skliautas dengė ilgą, koridorių primenančią celę. Vienodais intervalais jį skaidė iš kryžiumi sujungtų plytų sumūrytos liunetės.

AUGUSTAS SIREIKIS – Tik nelieskit mano brendžio. – Na, pažiūrėsim. – Mes labai ilgai į jį žiūrėsim. Neieškok sąmojo. Pamenu, kartą buvau spektaklyje Kuršėnuose – už manęs sėdinti sena moteris plepėjo ištisas dvi valandas.

MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ Tereikia apsižvalgyti, ar nėra kamerų ir ar pusamžė geros valios moteris pūkuotu megztiniu bei storastikliais akiniais nemato manęs. Delnu slysta karoliai, apsivynioju keliskart apie riešą ir paslėpusi po palto rankove neatsisveikinusi išeinu iš parduotuvės.

TOMAS VAISETA Čia tikrai tas lietus. Asfaltą merkiantis į žmogiškus geidulius. Pavasarinė upė dar piktoka, bamba, šnopuoja, slegiama savo pačios naštos, lyg apsirijėlė bando atrajoti perteklių. Slūgstantis potvynis palieka pėdsakus.

GILBONĖ Sapnavau trupinius. Sapnininkas sako: sapnuoti trupinius reiškia, kad niekada netapsi turtingas, bet visada turėsi tiek, kiek reikia. Kad niekada netapsiu turtinga, žinojau ir be sapno, bet žinia, kad visada turėsiu tiek, kiek reikia, pradžiugino, nes labai nesmagu būtų prašyti išmaldos, net tokios, kuri man gal ir priklausytų.

SAULIUS VASILIAUSKAS Jaučiausi šlykščiai. Negalėjau susivokti, kaip žmogus, blokuodamas ir ignoruodamas kito buvimą, vieną akimirką gali visiškai pasikeisti. Negana to, kad nesugebėjau suprasti savo veiksmų – neieškojau jiems jokio pa(si)teisinimo galimybės.

DAINIUS VANAGAS Žvitri mergiotė šoktelėjo nuo kėdės ir įsliuogė pro duris. Po jos – mano eilė. Po manęs – kitų. Laukdami kvailai šnekučiuojamės, nes prasitarti protingai neapdairu: konkurentai išgirs ir, galimas daiktas, pokalbio metu pasinaudos. Įtampa muša į smilkinius: ryškiau matau, jautriau girdžiu, staigiau reaguoju.

AISTĖ KISARAUSKAITĖ Nuo smegenis ėdančio neveiklumo net pykino, ji buvo priversta gulėti, žiūrėdama atmerktomis akimis į vieną tašką lubose. Veronika buvo mirusi jau dvylika valandų. O gal ir daugiau – negalėdama pasukti galvos, nematė tų mažų skaičiukų savo mobiliajame telefone, nuo laukimo viskas susipainiojo,

GILBONĖ Prastai, kai neturi darbo. Ypač sunkmečiu. Visos vietos užblokuotos, o tos, kurios dar neužblokuotos, labai aktyviai blokuojamos. Čia aš apie valstybės tarnybą, apie tuos, kurie taip ir neišdrįso laisvės sąlygomis kurti savo verslo, labai nusivylė, pabandę save realizuoti privačiose struktūrose, nes pamatė, kad ten visu balsu klykiantys, jog valdžia vagia