JURGA TUMASONYTĖ Odeta sėdėjo priešais stalelį su ovaliu veidrodžiu. Nervingai įkišo pirštą į miniatiūrinį indelį. Balzganu, žmogaus gleives primenančiu kremu patepė kairį paakį, tada – dešinį. Atsistojo, užgesino šviesą ir atsigulė į savo prabangų, plačiakraštį guolį.

ARDŽŪNA Kodėl jis mane muša?! Ypač vakarais. Ne, ne vakarais – rytais! Girtas. Ne, ne girtas, bet pagiringas.

PETRAS RAKŠTIKAS Dangaus, miško ir lauko trispalvę plaiksto vėjas. Mišrus vabzdžių choras iškilmingai gieda vasaros himną. Kregždės vaiko svetimoje teritorijoje pasiklydusią varną.

SANDRA BERNOTAITĖ [provincija] Vakar buvo gimtadienis. Ne jos, o jo. Ji prabudo nuo šalčio ir galvos skausmo, burnoje smėlis, prabudo vis dar vilkėdama suknelę ir avėdama batelius, tiksliau, tik vieną batelį. Prietema ir tolimi balsai, už sienos, vyrai lošė kortomis, reiktų sakyti, vis dar lošė kortomis

GENOVAITĖ BONČKUTĖ-PETRONIENĖ Anos pasaulis man trapiai gražus. Tas žavus pojūtis, kaip ji išgyvena kiekvieną gyvenimo smulkmeną, niekad nebuvo prieinamas tokiam skubančiam žmogui kaip aš. Savaitę versti straipsnį, dvi dienas plauti buto langus. Žinau, kad kokybė ne visad siejasi su sugaištu laiku, juolab abejonėm, bet aš jai pavydžiu to sustojusio laiko.

RASA JESKELEVIČIENĖ Už rasoto stiklo iš miglos išniręs juodas išsitaršęs vanago šešėlis grumiasi su vėju, vartosi pilko dangaus skliaute, trūkčiodamas iriasi į priekį. Veriasi apleistas bokštas, apsuptas aplūžusių topolių su vaiduokliais, snaudžiančiais išpuvusių šerdžių ertmėse.

AUGUSTAS SIREIKIS „Verpetais besisukančios snaigės glaudė sustirusius jų kūnus ir slėpė po sniego kaldra.“ Mokytoja davė pilną lapą gramatinių užduočių.

RITA UŽTUPAITĖ Galiu pavadinti tą būtybę gražiau: barzduku. Saulėtos barzdos garbei. Mano draugystė su nykštalu prasidėjo, kai buvau penkerių. Istorija tokia: kaitri 1975-ųjų vasara, mama iškepė sklindžių priešpiečiams, saulė kaitino pro atvirą langą, šiltas vėjas plaikstė užuolaidą, o aš rankomis galėjau pasiekti obels kamieną

NERIJUS CIBULSKAS Poliarinė naktis atėjo. Iš pradžių švytinčios freskos praslydo netoli horizonto brūkšnio ir ten keletą valandų kybojo. Buvo šiek tiek po pusiaunakčio, kai milžiniški, blausūs paveikslai ėmė judėti ir vienkiemio pusėn. Netoliese nerimastingai kaukė šuo, bet tai manęs neblaškė.

SELMA LAGERLÖF Kartą buvo sena sodyba. Kūčių dieną dangus buvo sunkus lyg prieš pūgą ir pūtė geliantis šiaurys.