LiteratūraProza

Ma­žas vy­ras

SA­RA PO­IS­SON Vie­ną ei­li­nę die­ną, tiks­liau – pa­va­ka­rę, jūs iš­si­plė­šia­te iš na­mų, pa­lik­da­mas pas­kui sa­ve į ko­me­tos uo­de­gą pa­na­šų lai­ki­nai su­tan­kė­ju­sį an­glies dvi­de­gi­nio punk­ty­rą. Jį užuo­džia jū­sų kai­my­no šuo ir kai­my­no kai­my­nės ka­lė su prie že­mės ar­tė­jan­čiu rie­ba­lų ha­ma­ku pa­pil­vė­je.

Sto­te­lė

RA­SA JES­KE­LE­VI­ČIE­NĖ Liū­tis be gai­les­čio mer­kia ru­dus, ne­spė­ju­sius nu­krist me­džių la­pus. Ša­kos, nu­svi­ru­sios iki že­mės, ne­si­prie­ši­na ru­de­ni­nei dar­ga­nai. Pul­kas per­šla­pu­sių zy­lių, ne­ra­du­sių ge­res­nės vie­tos pa­si­slėp­ti, tū­no po au­to­bu­sų sto­te­lės suo­lu. Pur­vi­nas kel­kraš­tis, pa­vir­tęs pu­to­ta upe, ne­ša ap­tik­tas šiukš­les.

Po­pie­ri­nės pi­liu­lės

SHERWOOD ANDERSON Tai bu­vo se­nas žmo­gus ži­la barz­da, di­džiu­le no­si­mi ir plaš­ta­ko­mis. Dar ge­ro­kai prieš mums su juo su­si­pa­žįs­tant, jis bu­vo dak­ta­ras ir va­ži­nė­da­vo bal­tu kui­nu nuo na­mo prie na­mo Vains­ber­go gat­vė­mis. Vė­liau jis ve­dė pa­si­tu­rin­čią mer­gi­ną. Po tė­vo mir­ties jai ati­te­ko stam­bus kles­tin­tis ūkis.

Trys vieno susitikimo Kašmyre atomazgos

GILES GORDON Sausai pavadintas pasakojimas apie nesmagų nuotykį Tą ry­tą iš­vy­kau į eks­kur­si­ją, anot re­kla­mi­nės bro­šiū­ros, pra­ban­giu tu­ris­ti­niu au­to­bu­su iš Šry­na­ga­ro – „rus­vos, ru­de­niu dvel­kian­čios Kaš­my­ro sos­ti­nės įspū­din­go­je In­di­jos šiau­rė­je“

Tik ser­ben­tai at­si­tie­sia

LINA GIRSKYTĖ Va­sa­ra pa­čia­me gra­žu­me: ne­pa­pras­tai ža­lia ir kvap­nu. No­sį ku­te­na gvaz­di­kė­lių, pi­lia­ro­žių ir ki­tų au­ga­lų, so­din­tų kar­tu su ma­ma, kva­pai.

Aus­lin­dos, ar­ba Au­sy­se šiu­re­nan­tys žo­džiai

DEI­VI­DAS PREI­ŠE­GA­LA­VI­ČIUS Nu­ty­lėk ke­lis žo­džius į ma­no del­ną. Apie ką? Apie sa­ve. Ko­dėl ne apie ka­tę? Pa­lik ją, te­gul mur­ko ant mar­ga­spal­vių patalų.

Ka­na­rė­lė

RA­SA JES­KE­LE­VI­ČIE­NĖ Iš­plau­to tin­ko ge­le­žin­ke­lio sto­ties fa­sa­das su iš­blu­ku­siom fres­kom su­si­lie­ja į vien­ti­są pil­ką dė­mę. Ap­tru­pė­ję pi­liast­rai pa­vo­jin­gai pa­svi­rę vėp­so į grės­min­gai ati­deng­tus pa­ma­tų ak­me­nis. Ap­lū­žę kar­ni­zai, ap­au­gę sa­ma­nom, žio­ja­si pla­čiais ply­šiais ir iš­si­krai­piu­sios čer­pės ima šliauž­ti že­myn

Beveik niekas

KĘSTUTIS NAVAKAS Ne­įma­no­ma žvelg­ti į sa­vo nykš­tį il­giau nei tris su pu­se mi­nu­tės, pas­kui jis ima aug­ti, pro­por­ci­jos ne­be­ati­tin­ka ana­to­mi­jos va­do­vė­lio ir die­na yra su­ga­din­ta. Trys su pu­se mi­nu­tės yra lai­kas, kai bū­ni sau­gus, kai vis­kas dar at­ro­do pa­sie­kia­ma ar­ba to dar įma­no­ma iš­veng­ti.

Pa­ta­ri­mas drau­gui

AISTĖ KISARAUSKAITĖ Ar tik ne­bū­si link ru­dens ir vėl įsi­my­lė­jęs? Tą pa­čią mo­te­rį kaip vi­sa­da. Tu jai sa­kai: – Ty­la. O ji nu­ty­li, ne­at­sa­ko. Tik pirš­tais ly­gi­na pa­klo­dę. Jūs ne­mie­go­jot, aš ži­nau, ta­čiau čia jai kaž­kaip keis­tai at­ro­do, kad lie­čiat siū­lę, kad ta­vo ran­kos rū­pes­tin­gai tru­pi­na raukš­les.

Gal­vo­je tik ke­tu­rios deš­re­lės

PETRAS RAKŠTIKAS Gal­vo­je tik ke­tu­rios deš­re­lės, ba­to­nas, ka­va ir pra­kiu­ru­si ko­ji­nė. Ran­ko­je rez­gi­nė ir pi­ni­gi­nė. Pra­kiu­ru­si ko­ji­nė sle­pia­si kai­ria­ja­me ba­te, o ne­pra­kiu­ru­si šil­do ir puo­šia de­ši­nę pė­dą. Mo­te­ris žen­gia į ba­lą. Šla­pių ba­tų pėd­sa­kai sle­pia­si par­duo­tu­vė­je. Jiems dar ne­iš­džiū­vus, sau­si ba­tai kauk­ši iš par­duo­tu­vės, šo­ka per ba­lą. Šla­pi kai­rio­jo pėd­sa­kai šlu­buo­ja į laip­ti­nę, ku­rio­je ke­tu­rios deš­re­lės, ba­to­nas, ka­va rez­gi­nė­je