LiteratūraProza
Iškyla su Magdolna
GINTAUTAS LESEVIČIUS Atrodė, kad varna tuoj nusisuks galvą. „Žiūrėk, – rodė mano kaimynės Magdolnos lūpučių brūkšnys, – ta varna tuoj tuoj nusisuks galvą, žiūrėk, kaip jinai sukioja į šalis galvą.“ Varnos profilyje žiojėjo akis – stiklinė, juoda, sugerianti mus abu su Magdolna, sėdinčius priešais kits kitą parietusius kojas languoto užtiesalo kraštuose
Pavasaris
GABRIELĖ KLIMAITĖ Pavasaris buvo drėgnas ir nesvetingas, tarsi ką tik gimęs kūdikis, paliktas šaltame kambaryje. Baltą žiemos higieną pakeitė išryškėjęs puvėsis, ir tai, kas laikėsi šaltyje, dabar skilo, trupėjo, laupėsi ir plaukė paviršiun. Net gajūs miesto paukščiai, rodės, slydo nuo stogų, o besitraukdamas sniegas atidengė rūdis ir samanas.
Penki eurai
DARIUS GIRČYS I Jozefas eina pavargusiu žingsniu namo. Maudžia kelius, batai slysčioja šaligatvio leduku
Šedevras
MARINA ACHMEDOVA Marina Achmedova – jauna rusų žurnalistė ir prozininkė. Pernai leidykla „Metodika“ išleido į lietuvių kalbą išverstą jos romaną „Mirtininkės dienoraštis. Chadiža“ (jis buvo patekęs į trumpąjį premijos „Rusijos Bukeris 2012“ sąrašą). Naujausias rašytojos romanas „Šedevras“, išvydęs dienos šviesą šių metų kovo mėnesio pabaigoje, buvo išpirktas per savaitę.
Kaip grįžta paukščiai
ARNAS STANKEVIČIUS I Džo jau kelintą rytą atsikelia ne ta įsivaizduojama koja. Atmerkia akis ir spokso į lubas, o lubos nuobodžios, šiek tiek apdulkėjusios ir parudavusios nuo dūmų.
Gražuolė ir rudabarzdis
KRYSTIAN PIWOWARSKI Krystianas Piwowarskis (g. 1956) – lenkų rašytojas, filologas, gyvena Čenstakavoje. Šešių romanų ir dviejų apsakymų knygų autorius. Naujausioji „Daugiau dujų, Kameraden“ (Więcej gazu, Kameraden, 2012) – sukrečiančių, įtaigių apsakymų rinkinys apie holokausto aukų išgyvenimus.
Kailiukas
SARA POISSON Veterinarijos vaistinėje su balintos kakavos spalva rankose manęs laukė palaimintoji veterinarė Laima. Tai atstojo kakavos kvapą, kurio čia neturėjo būti.
Petį turi net tuštuma
IRENA VYŠNIAUSKAITĖ Buvo drėgna ir nyki pavakarė. Kiūtojau namie ir kaip Buridano asilas, negalėdama pasirinkti, gręžiojausi į dvi tuštumos puses – svarsčiau, ar gerti kavą su N., ar paskambinti K. Per dešimtį metų susenau taip, kad vieną dieną atsibudau vėjuotoje skylėje – tokioje vėsioje ir nykioje, kad jokie daiktai, jokie žmonės negalėjo to nykumo užstoti
Nedera
RŪTA JAKUTYTĖ Buvo beveik rytas, jis vėl įsipylė kavos. Jautėsi pavargęs ir nepasiruošęs dar vienai dienai, bet nesijaudino, nes, kaip ir kiekviena kita, ji ateis ir praeis pati. Skaitė Lorcą, pamiršęs, kad jau seniai nevalgė ir nerūkė. Kai vertė puslapius, trumpam žvilgteldavo pro langą.
Vakaras apleistoje šventykloje
VIDAS POŠKUS Mačiau, kaip vienas žmogus trenkė kitam per veidą. Paprastai tokiais atvejais sakoma – „duoti į snukį“. Tokiu būdu turbūt norima paniekinti paties veido sampratą ir iš dalies pateisinti savo veiksmus. Duoti į snukį – tai tas pats, kas ir koja paspirti mėšlinas vežėčias.
