MA­RI­JA AN­TA­NA­VI­ČIŪ­TĖ Kaš­to­nus šiais me­tais už­puo­lė kaž­ko­kios li­gos, kaip ge­rai, kad mū­sų kle­vas svei­kas, krykš­tau­ja te­ta Jol­ka, at­ki­šu­si rau­do­ną no­sį, žiū­rė­da­ma man į akis ir stum­da­ma lėkš­tę ry­žių.

UGNIUS BABINSKAS Ma­no var­das Aro­nas ir aš ne­be­rei­ka­lin­gas. Esu ser­ti­fi­kuo­tas tre­čio laips­nio evan­ge­lis­tas, iki šiol už­si­ė­męs įvai­riais kva­zi­tik­ro­vės sis­te­mų pro­jek­ta­vi­mo dar­bais.

LAURYNAS KATKUS Mer­lin­gen, 1913 spa­lio 7 Di­džiai ger­bia­mas Bi­čiu­li, prieš ke­lias sa­vai­tes pa­li­kę Mi­la­ną, per Švei­ca­ri­ją par­vy­ko­me at­gal į vo­kie­čių ša­lį. Bu­vo sma­gu vėl iš­girs­ti se­ną­ją kal­bą, tie­sa, ne vi­sai ta­pa­čią, smar­kiau šnypš­čian­čią & bur­bu­liuo­jan­čią nei gim­ti­nė­je.

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Pri­si­me­ni, klaus­da­vai ma­nęs, ar įma­no­ma tai­ka šia­me ne­tai­kia­me pa­sau­ly­je. Tuo­met at­sa­ky­mo dar ne­ži­no­jau. Va­kar vė­lai va­ka­re virš ma­no dau­gia­aukš­čio sto­go ra­tus ėmė suk­ti pa­var­gęs ba­lan­dis. Vi­sai toks pats, ko­kį ka­dai­se ste­bė­jom pa­si­slė­pę už ža­liuo­jan­čio krū­mokš­nio.

DAINA OPOLSKAITĖ Man at­ro­do, kad nie­ko ne­įvy­ko, o gal aš klys­tu, bet man sun­ku pa­ti­kė­ti, kad ga­lė­čiau taip ap­mau­džiai klys­ti, nie­ko juk iš tik­rų­jų ne­bu­vo, ne­nu­ti­ko, lė­tai pra­mer­kiu akis ir – štai tas pats kiek pa­svi­ręs pa­veiks­las ant sie­nos, vaiz­duo­jan­tis vi­są pa­sau­lį lieps­nos for­mos la­še, ir ta pa­ti ru­du go­be­le­nu ap­trauk­ta so­fa, ant ku­rios su­jauk­ta pa­ta­ly­nė, kvė­puo­jan­ti mū­sų abie­jų kū­nų…