UGNĖ RAŽINSKAITĖ Nostalgija Išsupsiu gomury kartumą iš sulaukėjusių meškauogių skvere: ten ilsisi neprijaukintos vasaros, sulyti bronzos liūtai, fontanas vidur aikštės – klampus ir senas auksas sunkiasi iš dugno, iš pakraščių cementas smilksta gvazdikėlių aitrumu.

GINAS ŽIEMYS Aš – Flavijus, Cezarijos sūnus, – žengiau Apijaus keliu. Pūtė dviejų nendrių stiprumo2 sirokas3. Žynė dar iš vakaro pranešė apie artėjantį nuo jūros lietų. Nutariau pasinaudoti proga ir truputį pasivaikščioti. Nuėjau iki pakrantės ir grįžau atgal.

BENAS TARKERIS Ištrauka iš romano „Suklastotos sielos“ – Kažkada, būdamas dar mažas berniukas, kai tėvai išsiskyrė, pažadėjau mamai nupirkti suknelę. Negalėjau tada apibūdinti jos ilgio, modelio, audinio faktūros, nes man tos detalės atrodė nesvarbios.

MARKAS ZINGERIS Buvo tylus sekmadienis, kurį atsargiai laikė saujose vasaros nuvarginta saulė. Jau buvo pavedžiojęs šunį, kuris lakstė laukais, uosdamas artėjantį rudenį. Pabandė įsivaizduoti, ką suvokia Rokis, uosdamas kiškio ar lapės kailio draikanas tarp išdžiūvusių smilgų

UGNĖ RAŽINSKAITĖ Vidurys Agnė – šešiametė čigonaitė, gyvenanti laiptinėje, kurios grindyse esama įmūryto glotnaus geltono akmenuko, netyčia patekusio į skiedinį. Kiekvieną pavakarę, septintą valandą, ji išeina į kiemą su dideliu pūstašoniu stiklainiu rankose

LAURA ŠVEDAITĖ