LiteratūraProza
Kaip Jis ieško Jos
DAINIUS VANAGAS Tomas – ir tai jokia naujiena – yra šaunus vyrukas: a) nors studijuoja filosofiją, bet galvą turi, b) krapštosi reklamos agentūroje, tačiau, pagirtina, jaučia gėdą ir slepia šį faktą nuo artimųjų, c) domisi sportu tik kiek pats juo užsiima, d) galiausiai Tomas – ir čia jau nieko nepadarysi – yra atkaklus romantikas.
Drakės dėl Pavirvyčio leno
GINTAUTAS LESEVIČIUS Ir viskas galiausiai baigėsi tuo, kad Artūr, nieko per daug labai nelaukęs, atsivėdėjo kaip reikalas, kaip geras sėjėjas nuo auksinio 1978 m. červonco ir kirto blizginančiam savuosius varžovui tokį smūgį, kad tam iš raudono burnos fono išbyrėjo visi dantys
Nemandagios istorijos
SARA POISSON Šunys Kai žmogus žmogui tapo vilkas, daugybė žmonių mieliau draugauja su šunimis. Mat žmogų nuo vilko atskirti kur kas sunkiau nei suprasti, kad susidūrei su tikrų tikriausiu šunimi.
Vieną rytą išėjus į rudenį
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Mrs. L. Dalloway Kadangi negalėjo rašyti jai, rašė apie ją. Kiekvieną vakarą atsiversdavo naują po šiurkščiu storu aplanku besislepiančio sąsiuvinio lapą ir užpildydavo jį akimis.
Laiko rankovė
NIJOLĖ KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ 1. Tai aš, ir perlinis atminties fazanas lesa laiką iš mano smegenų. Perlinis jis ne todėl, kad kanapėtas, o kanapėtas – ne todėl, kad prisilesė visokių lemties ženklų ir riboženklių, tų sąvaržėlių ir sąsagėlių, vieną įvykį jungiančių su kitu, vieną prasilenkimą su kitu nesusilietimu, pažinties prieštaktį su išsiskyrimo repriza.
Mantija
RŪTA MATAITYTĖ Nuodėmė Užsigulusi ant varinės rankenos praveriu didžiules duris ir įžengiu vidun. Į veidą dvelkteli šiltas vaško aromatas. Įveikiu laiptus, praeinu pro žvakelėmis nukrautą suolą ir išnyru į aukštą erdvę, vainikuojamą gilaus kupolo. Vos krustelėjus, garsai suplevena tirštame kaip kisielius ore, o tada ima leistis; leidžiasi ir leidžiasi, storais kilimais nuklodami grindis.
Laiškas į Saremą
LAURYNAS KATKUS Šįryt prieš penkias prabudau nuo lėktuvo, virš Rokantiškių kalvų sklendžiančio į oro uostą, ūžesio, ir vokų monitoriuose atsidarė vaizdas: Rygos oro uosto rūkomasis, kur toptelėjo, kad mūsų mobiliukai teberodo centrinį, tai yra valanda ankstesnį laiką ir mes vėluojame
Trumpoji proza
VIDAS POŠKUS
Smulkioji proza
UGNĖ RAŽINSKAITĖ Jorgenai Ištartas žemu krūtininiu balsu, tai galėjo būti šiaurietiško skambesio vardas, atkampi vietovė, užeigos namai ar žalmargė, besigananti paupio pievose.
Susidūrė
Pokštas, parašytas 1882 metais, bet neįėjęs į kūrinių rinkinius ANTON ČECHOV „Kaip miego norisi! – pagalvojau, sėdėdamas banke. – Pareisiu namo ir krisiu į lovą.“ – Kokia palaima! – skubiai pavalgęs sušnabždėjau, stovėdamas prie savo lovos.