Šiandien surašiau testamentą. Testamentas man kažkuo panašus į paslaugų kelio ženklą, kuriame nupiešta virš suoliuko pasvirusi eglutė. Surašęs testamentą, aiškiai supranti, kur link suka tavo gyvenimas. Pasukęs ten, kur rodo kelio ženklas, pasieksi poilsiavietę, atsisėsi ant suoliuko, ir galų gale ta pasvirusi eglutė ant tavęs užvirs. O kadangi jau paėmiau į ranką tušinuką, pasinaudosiu proga iš anksto atkeršyti eglei prirašydamas…

Paslapčia pradėjai mėgautis savo neužimtumu; pradžioje kartu su aplinkiniais pūtei į vieną dūdą, kad darbas neatsiejamas nuo žmogaus, kad darbas įprasmina būtį, kad darbas, kad ir per gerklę lipantis, yra kur kas geriau už dykaduoniavimą ir pan. Įpusėjus trečiam nedarbo mėnesiui – vangioms darbo paieškoms, neduodančioms rezultatų, – spjovei į cvbankas.lt, cvmarket.lt, cv.lt, cvonline.lt tinklalapius ir pasinėrei į save. – O ten darbo!.. – net negali…

Praeitam laike E. S. Aš dar nepasakojau jums apie Iti. Ji gyvena ant aukšto kalno, kurio šlaitus pavasarį pirmutinius įšildo saulė, o kai palyja, po liepomis ir lazdynais pasirodo žalumynų karpiniai, vištapienės ir plukių salos. Melsvam danguje vidudienį matyti blausus mėnesio šonas, dulkėtas, matyt, apneštas išvėsusiais pelenais, kuriuos Iti išsemia iš giliai dūsaujančio koklių židinio ir paleidžia pavėjui. Juk pavasaris.…

Gatvę kartkartėm nušviečiant pavieniams automobiliams, jiems kaskart netikėtai išnirus iš už posūkio, prisimerkiu. Jis stovi po žibintu, kiek atokiau nuo stotelės, pačioj šviesos piramidėj lyg sceninių prožektorių apsupty – kaip kokio juodojo kino kadre. Ir man atrodo, kad ten, tame šviesos kupole, lyg iš dušo galvutės lyja ne šviesa, o lietus, tik ant jo, tik ant jo vieno visame mieste,…

Žurnalistė ir fotografas sėdi lauko kavinėje. Žurnalistė moja ranka, lyg norėtų į orą nusivalyti pageltusius pirštų galus. Fotografas pirštus valosi į fotoaparato objektyvą. – Čionai, Vytautai, – šaukia žurnalistė. Rašytojas Vytautas braunasi tarp staliukų, atvėpusi jo striukės kišenė užsikabina už suoliuko atkaltės, trukteli jį atgal; jis susvirduliuoja, grįžta žingsnį, atkabina kišenę, nurausta ir suprakaituoja. Nori sėstis, bet žurnalistė jį sulaiko.…

Aš neturiu automobilio ir išvis neturiu vairuotojo pažymėjimo ir tai man nesukeldavo jokių problemų. Man visiškai užtekdavo viešojo transporto, kad ir kur prireiktų, galėdavau nuvykti autobusu ar troleibusu. Jei prireikdavo nuvykti į kitą miestą, puikiausiai nuveždavo traukinys, jei į kitą šalį – pirmyn lėktuvu. O nevairuoju, nes neišlaikiau vairavimo egzamino, o vairavimo egzamino neišlaikiau, nes apskritai bijau vairuoti. Per vairavimo…

– Ne ne, – ištaria jis. – Sakau, ne, – dar pakartoja, kad būtų tikriau, sumataruoja kairėn dešinėn galva ir paskui įdėmiai klausos pridėjęs mobilųjį telefoną prie ausies. Stoviu šalia jo, atsigręžęs į sieną, skiriamas tik lanku išgaubto pisuaro sienelės, ir paleidžiu srovę. Vyriškis, vis tebesiklausydamas, dabar viršun apačion smarkiai purto savo įrankį ir su neslepiamu susierzinimu mane nužvelgia, tarsi…

Malūnsparnis su juodu kostiumu

Su šalčiu kiekvieno mūsų santykiai tiek asmeninėje, tiek bendrinėje plotmėje labai glaudūs ir, nepaisant individualių ypatybių, labai panašūs: brrr, kaip šalta! Nesu jokia išimtis ir aš, nors sugebėjau užgimti šalčiausiu metų laiku – pačioje sausio pabaigoje. Liudininkai, kurie mano liūdną egzistenciją dabar gali stebėti tiktai iš dangaus aukštybių, tvirtindavo, kad tą dieną tvoros poškėjo (su pavarde nieko bendro), sustirę paukščiai…

Paskutinįsyk mačiau Fjūnę, susirūpinusio veido mergaitę pilku megztiniu. Aplinkui kaito ir dūzgė asfaltas, šilto vėjo gūsiai ritosi miesto gatvėmis, kvepėdami cinamonu iš dulkėtų erškėtrožių žiedų. Mes rinkome vainiklapius, tirpdėme juos cukruje, mes nieko nebijojome ir nieko nelaukėme. . Tada vieną gatvę pasiėmė miškas. Ji apaugo samanų paklote, kurioje blyksėjo balto stiklo trupiniai, lauždami menką šviesą. Geniai prisigavo prie minkštų žmonių…