Kai atidžiai įsistebeilijo į žuvis – dvi dideles, vieną vidutinę ir pustuzinį mažų, – dingtelėjo aiški mintis, kad šie padarai gyvens ilgiau negu jisai…

Buvo kažkoks nepaprastai skubus atvejis, nes mama išsikvietė taksi, o mudu su tėvu nulipome žemyn į rūsį…

Moteris, vyras ir du jų paaugliai vaikai, berniukas ir mergaitė, važiavo autostrada sedanu. Vyras ir moteris ryte pykosi, iš pradžių dėl nieko, paskui dėl visko, galiausiai jis taip trenkė durimis, nebe pirmą kartą, kad virš staktos atšoko tinkas, ji jau buvo bepilanti (iš silpnumo) į sieną lėkštę, šįkart – su bukoliniu vaizdu, bet… Taifūnas pasiautėjęs kaip visada išsikvėpė, nenunešdamas stogų,…

Iš pradžių jis gimė mano mintyse, ne, jis pats tebuvo viena atsitiktinė mintis, suvirpėjusi klaidžiame sąmonės voratinklyje, ir daugiau nieko. Suvirpėjo ir dingo. Tačiau kažkas visgi nutiko, jeigu ėmiau apie jį galvoti kasdien. Negalėčiau paaiškinti, kas mane tai skatino daryti. Nebuvo jokių keistesnių ar reikšmingesnių aplinkybių. Dienos plaukė pilkos ir vienodos, nejuntamos – kaip debesys. Tačiau viduje jaučiau kylančią jėgą,…

Įkiši ranką į kišenę, o ten tik raktai. Paprasti, metaliniai. Ne kažin kokie stebuklai ir už durų, kurias atrakini. Nelengva surasti stebuklą. Ant šviesos šulinio rentinio krašto straksėjusi nemiga paryčiui paslydo ant gaidžio balsu pragydusios penktos valandos, krisdama nusitvėrė už nakties sijono krašto, ištraukė juodą siūlą ir, ardydama nuo dangaus tamsą, nusileido ant žemės su nuostabos pilnomis akimis, iš kurių…

Prieš kiek laiko man nutiko labai nemalonus įvykis. Norėjau darbe palaistyti ant spintos stovinčią gėlę, ir kadangi visos paprastos kėdės buvo išneštos į tądien vykusią konferenciją, teko stotis ant sukamosios. Numaniau, kad tai pavojinga, bet visuomet juk tikiesi geriausio. Arba neįvertinau savo ūgio, arba gėlė stovėjo toliau, negu iš pradžių rodėsi žiūrint iš apačios. Gal todėl ji taip ir nyko…

Neseniai sutikau savo draugą Praną. Nepasakočiau apie tai, niekam neužsiminčiau netgi vienu žodeliu, jei tas susitikimas nebūtų manęs mažumėlę nustebinęs. Bet apie viską nuo pradžių. O pradėsiu savo pasakojimą nuo laikų, kai mes abu tebesimokėme mokykloje ir ateities laukėme su neįtikėtinu, kone karštligišku nekantrumu. Gerai prisimenu paskutinę klasę ir tą vidudienį, kai jis priėjo prie manęs; aš dariau namų darbus…

„Ar čia tu?“ – paklausė kažkas girgždančiu balsu, klūpantis tarp keturių kambario sienų, kurios buvo apkaltos rausvais senoviniais apmušalais. Langeliai buvo nedideli, tarsi šviesos lopai ryškiame audinyje. Saulės spinduliams krintant pro juos, kambarys žėrėjo it rubinas. Viskas jame apsitraukdavo kietu spindinčiu raudoniu, rodės, kad daiktai ir visa tvyranti jų energija tėra nedidelis inkliuzas raudono spindėjimo narve. Ant sienų kabėjo įrėmintos…

Pasakojimas apie Mariną Jos vardas buvo Marina, gan įprastas ir dažniau rašomas Марина Михайловна. Vaikystė gana dramatiška iš pat pradžių: taip ilgai lauktas centrinės perkėlos kapitono vaikas gimė jautrus aplinkai, silpni plaučiai ir širdies ydos privertė keltis iš partijos skirto buto uostamiestyje. Mat po dar vieno astmos priepuolio tėvo Michailo senas pažįstamas gydytojas Antonas sunerimęs rekomendavo mažajai mergaitei gryną orą…