LiteratūraPoezija
Žodis
Žodis
– akmuo
šaltoj upėj.
Ir dar vienas –
prireiks nemažai akmenų,
jeigu jau brisiu.
Laiko verpetuose
Smėlis ir akmenojai.
Nuožmus tyrų vėjas
užpustys išeivių pėdas
—————————-
Einu, dar einu.
Eilės
kiekvieną kartą pravažiuodamas
žinau, kad sutiksiu ją –
jauną moterį
visada toje pačioje vietoje
visada šelmiškai besišypsančią
susidurs mūsų žvilgsniai
mano – iš mašinos
jos – iš pakelės kapinių akmens
eilėraščiai (kaip žieminės kojinės)
Tu esi besisukančio žiedo auksinė sfera, tu – ginekologinės problemos, tu – stiprus emocinis ryšys su medžiais – jiems neleidžia ilsėtis žiemą, – tu – blėstančio mėlynio žiebtuvėlio akelė, tu – man gera su tavim sėdėti, nešalta…
Mane mylėjo ežerai
Iš tolo mėlynuoja ežerai
Tarp tėviškės kalvų žaliųjų.
Čia Kernadėtas, Limanas, Duobys,
Apaugę švendrais, alksniais ir beržais.
Per vasaros kaitras
Vis kviesdavot atsigaivint,
Panert į vėsius vandenis.
Iš „Variacijų mėnulio tema“
Aš – klaidingai užrašytas žodis bibliografo sapne.
Aš – pilnas vaizdų, kaip tamsa tarp uždarų durų;
jie galvoja mane nugalėsią paprasčiausiu gestu,
pramoga pigia, pinigais ar puolusia dorove.
Ar iš tiesų gyvenimas nenuspėjamas ir trapus?
Gyvenimas yra trapus, ir ne visada, kaip Žemaitės Katrei, prieš mirtį užtenka laiko atsiprašyti. Ar gali žmogus žinoti, ar jis išgyvens iki rytojaus? Ar jis bent pagalvoja, kad paslydęs ant likimo ledo gali susidaužyti širdį? Kaip jis gali žinoti, kad kaimynui skirta kulka neparėš jo smilkinio? Pagaliau jis net nėra įsitikinęs, kad gerdamas ryte arbatą neužsprings mirtinai.
Eilės
vogti iš savo miego eilėraščius
paslėptus pasąmonės banke
nes tai labai tvirta valiuta
brangesnė nei ilgapirščių rankos
Idant
Galėčiau pretenduot į pareigas (jau pamiršau kokias), turėjau iki vidurdienio vesti Mero pavaduotojo dukterį. Įsakymą perdavė trys minutės po dvylikos.
Aš jau turėjau žmoną; Mero pavaduotojas buvo bevaikis; bet aš vedžiau.
Tada man liepė nuskusti tėvui barzdą. Gerai. Nesvarbu, kad jis buvo eunuchas…
Iš „Bevardžių akimirkų“
Po žeme turėtų būti daugybė laiptinių: minkštų it samanos, aprizgusių šaknimis, ankštų ir stačių – sudūlėjusių lapų kapinynas.
Mirusieji bruzda pirmyn atgal šiais laiptais. Sunki kelionė, bet įveikiama. Pašaukti, jie ateina.
Daugelis jų pasiekė tai, ko neįsivaizdavo būdami gyvi, vientuliai ankštuose būstuose, nustumti triukšmingos minios.
