darbo stalas
●
šiąnakt dangų išpaišo tiktai
tavo juodos nemiegančios akys.
takų nesimato žvaigždynų –
rausva užterštumo pašvaistė.
krenta žvaigždės ir kremta
po trupinį skreitan susirinktą Vilnių,
po plytą nubyra –
krapštysiu ir kaupsiu,
pūsiu į veidą šiltu miego kvapu,
plūsiu.
Ignės Grikevičiūtės nuotrauka
●
šįmet stirnos baikštumo ruduo –
visas telpa į vieną kišenę.
subraižytas raktų,
mėlyno stiklo dangaus,
aplipęs pūkais
šarmotų dienų.
prašau nežiūrėk į mane
tom leisgyvės stirnos akim,
kai taip saldžiai maudžia kažką
lyg per stipriai suspaudus kaštoną
delne.
●
vaikystės šuo
turėjęs antsvorio
taip šnopuodavo
kaip šnopuoja
ruduo man į kaklą
●
nuvalai kefyro rūką nuo mano lūpų
švelniai
taip paukštis liestųsi kaklu
norėčiau bėgti bėgiais su tavim ryt rytą
bet liksiu
kyla virtuvėje tešla
reik išsitraukti
ilgesio puodelį
●
laikas tekėjo per mus kaip per akmenis
klevas kliedėjo tarytum prieš mirtį
aš vėl kaip rožančių meldžiuosi dienas
velku po truputį laiką medinį
darbo stalas
prigulsiu ant neobliuoto Dievo stalo.
prašysiu vėl pasakot istoriją mano ryto,
kaip Jį dulkių kvapas svaigino,
stebėsiu, kaip švelniai molį nuvalo;
slapta noriu girdėt tik Jo balsą – nurytą
gurkšnį tekančio vyno.
●
vakaro momenėlis
pulsuoja rieškutėse –
telkšau tau po kojom.
kratai batą – akmenėlis.
netelpu tavo lėliukėse –
nežinau, ko dar mes bijom.
užrišu tau batus
priklaupusi.
ar gali patikėti,
koks siausmas ir gausmas,
kokia didelė didelė prieblanda
pro pirštus
rabždinasi lauk
iš mano vidaus.
●
atrodo, niekad nesikeis,
bet tik tark žodį
●
purvino žalvario skulptūrėlė
vos ją nulaikantys putnūs pirštukai
lipnūs nuo prakaito ir dar kažko
– to nenumaldomo vaikiško uolumo
su kuriuo vienodai aršiai stebimi
verdantys grikiai
ir kieme iš lėto trūnijantis medis
●
alma į gerklę
pelynų arbata
ir pridusinti žodžiai
nuryju
net nesusiraukusi
kovas
ar gali būti
pavasaris
kai miršta
kas rytą
tas pats
mūsų šėlsmas
nesulaukęs
saulės
aš vis sūpuoju
į aukštį
kaip paukštį
sušluoja
nugramdo nuo grindinio
prikepusias plunksnas
