Žmonės už horizonto, arba Lažybos iš dvidešimties centų

 

                        

                                                                                                                              Turėjome mes namą iš vieno plytgalio;

                                                                                                                              akimis neapmesi, o pažvelgti nėra į ką;

                                                                                                                              pasauliu aptvertas, dangumi dengtas.

 

Mūsų namas buvo pilkas, didelis ir niekuo neišsiskiriantis iš visų kitų namų. Pro langą matydavau horizontą ir iš jo kyšančius daugiabučius. Daug žmonių, tokių kaip aš, žiūrinčių pro langą. O kas ateis? Svečiai beveik neužeidavo, užtai ateidavo močiutė. Tada jau klausinėdavau:

– Kaip tau, močiut, seniau atrodė žmonės iš užsienio?

– Man? Labai atrodė puikūs toki. Turtingi ir protingi.

– Ar buvai kokį mačius?

– Buvau mačius, bet jauna mergaitė.

– Kaip jis tau atrodė?

– Mačiau moterį su vyru. Labai gražiai atrodė. Labai gražiai pasipuošį. Atvažiavo su reikalais, dovanų atvežė mamai.

– O kaip buvo pasipuošę?

– Buvo tada šaltokas oras, tai moteris su palitu žieminiu, skrybėlaite, o vyras su skrybėle ir su palitu buvo. Ir dar tokią lazdukę turėjo. Seniau, jei ponai, tai vaikščiojo su lazduke.

– Kokia proga jie atvažiavo? Iš kokios šalies?

– Pirkt kažko tai pas tėvą. Iš Argentinos jie. Nei neatsimenu, ką jie kalbėjo. Tik kad stovėjom pasislėpį. Žinai, kai anksčiau. Slėpdavomės ant duonkepio, kai kas ateina. Da saldainių davė. Paliko ant stalo. Mes jau nėjom ten prie jų. Tokia buvo mada, kad pasislėpę būdavom, kai kalba suaugę.

– O kai į miestą išvažiuodavai, kaip atrodė žmonės?

– Pirmą kartą, kai išvažiavau į Vilnių, kai pamačiau vakare šviesas, tai galvojau: „O Dieve, iš kur čia tiek žvakių? Kodėl čia tiek daug žvakių?“ Paskui supratau, kad alektra.

Dar turėjome kaimynus totorius, o tvoros neturėjome, todėl jie buvo pramynę takelį greta mūsų verandos. Ypač gerai atsimenu jų senelį. Mamai vis atnešdavo gėlių ir žadėjo, kad ves. O jų gyvenimas bus toks kaip Gruzijoj. Nes juk kur moterims gali būti geriau nei Gruzijoj? Ir mama dažnai sakydavo: „Kai užaugsi, važiuok į Gruziją. Ten vyrai tai ne taip kaip čia. Jie moteris ant rankų nešioja!“ Taip ir įsivaizduodavau tą svajonių šalį: ar gruzinas į autobusą, ar į parduotuvę, ar į kalną – vis žmona ant rankų. Kai Gulnara sėdėdavo ant kopėčių ir žiūrėdavo į debesis, aš jai sakydavau:

– Pamatysi, kai užaugsiu, tai važiuosiu į Gruziją. Mane ten ant rankų nešios!

Bet Gulnara kažkodėl tik juokdavosi. Ji į mūsų kiemą neidavo. Dar buvo Mantas, geriausias draugas. Mes atsisveikindami pasibučiuodavome, bet kai pamatė mama, uždraudė. Tada bučiuodavomės per nosinaitę. Tik trečioje klasėje pasakė, kad myli. Iki tol nieko nenutuokiau. Labiausiai mums rūpėjo pavaikščioti ant debesies ir pagaliau išsiaiškinti, iš ko jie pagaminti. Kitas klausimas buvo, kaip rasti lobį vaivorykštės gale. Pagal mūsų skaičiavimus vaivorykštės galas turėjo būti kažkur ties kolektyviniais sodais, bet kiek eidavome, vis nieko nerasdavome.

– Mano diedulis turi labai ilgas kopėčias, – sakydavo Mantas. Jis tikėjo, kad tomis kopėčiomis galima pasiekti debesį. – Ne, tos nedasieks. Gaisrininkų dasieks, – nusprendė jis.

– O kaip iškviesti gaisrinę?

Buvo ir tų, kurie nuolat galvojo apie pinigus, bet tik todėl, kad jų visai neturėjo. Kalbu apie Barysuką. Jis gyveno kitoje kelio pusėje. Savaitgaliais į bažnyčią neidavo, vietoj to gerdavo, o kalta likdavo, žinoma, žmona. Kitomis dienomis eidavo prie Nemuno, gaudydavo žuvį, jo draugas, sakė, kadaise skendo, bet spėjo išgelbėti. Dirbdavo gerai, daug, mokėjo matematiką. Kartą jį samdė mano dėdė. Vieną dieną, pamenu, jam kaip tik kažkodėl reikėjo pinigų, jis sėdėjo prie tvoros, aš sakiau, negalėsi šiandien dirbti, nes, matai, ateina lietaus, o jis šypsojosi ir sakė: „Nevaražyk.“ Tada dar paklausiau, ar jis žino, kaip iškviesti gaisrinę, bet tik pasakė, kad ji atvažiuoja nebent tada, kai kas užsidega. Tada sakiau, kad reikia man tos gaisrinės, nes aš noriu užlipti ant debesies. Eik tu, sako, debesys yra iš rūko. Nenorėjau tikėti. Mes susilažinom iš dvidešimties centų, kad kada nors užlipsiu ant debesies. Jam buvo juokinga, bet sutiko.

Kai statė ūkinį pastatą, dirbo ne tik Barysukas, bet ir dėdė Miroslavas. Jis mėgo, kad naktį durys būtų atidarytos. Jam visą laiką buvo karšta. Vakarais žiūrėdavome imtynes ir sėdėdavau jam ant kelių. Kadangi durys atidarytos visą naktį, močiutė miegodavo pasidėjusi pagalį, o kai kas nors sukrebždėdavo, bėgdavo tikrinti. Niekaip nesuprasdavau dėdės Miroslavo. Niekaip nesuprasdavau, kam dėdei Miroslavui reikia tų atidarytų durų. Ar kad karšta, ar kad drąsu?

Kai mirė diedukas, močiutei jis netrukus prisisapnavo. Sakė, kad paklausė: „Kur tu taip ilgai buvai?“ Jis atsakė, kad kurorte. Palangoj buvo. Sakė: „Kaip pristojo kokia boba, negalėjau grįžt, ba norėjo vaiko nuo manį.“ – „Tai reikėjo atlikt reikalą ir grįžt“, – pasakė močiutė ir sapnas baigėsi. Ji savo gyvenime ne kartą mačiusi vaiduoklį. Pasakojo, kaip įeina į kambarį visas baltas, slepiasi po kėdėm, stalais. Sakė, kad tik per mažą vaiką nepereina. Jei būdavo neramu, prie durų pastatydavo lovą su kūdikiu. Paskui vaidenosi ir diedukas. Tai duris atšaudavo, tai šaldytuvą atidarydavo. Neduodavo močiutei ramybės. Bet iš klebono sužinojom, kad siela kartais grįžta paprašyti maldų. Tai mes meldėmės, meldėmės ir, duok Dieve, nuėjo į dangų. Paskui močiutė vėl jį sapnavo. Kad pasipuošis su kostiumu ir plaukė su valtim per jūrą. Sakė, kad labai jau pavargo irkluot. Močiutė paklausė: „Tai kur tu plauki?“ O jis atsakė: „Amerikon!“ Tai gerai, kai dabar nėra tokių sienų. Galima visur nuplaukt. O sovietiniais laikais jis mano tėtei sakė, rodydamas ranka į Baltijos jūrą: „Va, sako, jei plauksi tiesiai per šitų jūrų, tai būsi Skandinavijon.“ Tėtė ne taip suprato ir labai juokėsi. Močiutės diedukas irgi kadaise plaukė Amerikon.

– Jis seniai su šipkarta išplaukė. Tai tį uždirbo pinigų ir grįžo, o vaikai liko: Dominykas, Juozas ir Anelė. Vaikai dieduko.

– O žmona?

– Žmona buvo namuose, mano močiutė. Keturiasdešimt pirmais metais, tai man buvo dešimt metukų. Tai atsiuntė nuotrauką: juodas žirgas ir vaikas raitas an to žirgo ir Dominykas stovi, už vadelių laiko tą žirgą. Ir atsiuntė muile žiedus auksinius. Sako: „Nenumeskit muilo, sunaudokit iki galo.“ Tas muilas buvo margas, žalias su baltu. Tai buvo žiedai muile. Kaip jis juos ten įdėjo, tai Dievas žino. Ir paskui dar buvo pinigų nuotraukoj indėjis. Nuotrauka su rėmeliais, tokia kaip kardono.

– Tai dar Jūsų an svieto nebuvo, kai jis išvažiavo?

– Nebuvo. Paskutinį laišką diedukas gavo keturiasdešimt pirmais metais. O diedukas jiem atrašė, kad per Tris Karalius akėt išėjo. Tai va, tokį laišką prisimenu, kai rašė.

– Tai paskui jau nesusirašinėjot?

– Ne, tai kad vežimas buvo ir slapstymasis. Lyg bandė dar vieną laišką rašyt, bet nieko, jokio atsakymo. Ir čia va kai atvažiuoja, per teliką rodo, šokėjus, daininykus, tai vis klausau, pavardę gal pasakys. Dominykas buvo, Juozas ir Anelė. Trys vaikai. Aš dar vis poteriaunu už juos.

Kai užsiliepsnojo Barysuko namas, buvo naktis. Pro langą mačiau liepsnas, labai dideles. Močiutė bėgo žadinti žmonių. Ji pabeldė į langą, spėjo prikelti, kol gaisras neapėmė viso namo. Šeima išsigelbėjo. Paskui atvažiavo gaisrinė, užgesino ugnį. Paryčiais namas atrodė baugiai, lyg kokia nedėkinga ranka būtų prisilietus. Vienu metu buvo ir liūdna, ir pakilu. Prisiminiau Mantą. Nubėgau prie jo namo ir pasakiau, kad gaisrinė atvažiavo! Lipsim ant debesies!

Gaisrininkai buvo rimti, purvini ir labai orūs. Pamačiusi juos iš arti, aš iš karto supratau, kad debesys yra tik rūkas. Iš karto supratau, kad praradau dvidešimt centų. Iš karto supratau, kad laimėjo Barysukas. Barysukas visada laimi.

Bet tada gaisrininkas atsisuko ir nusišypsojo. Jis leido mums palypėti kopėčiomis. Mes lipom, lipom, kol užlipom ir pamatėm ten mūsų namus, totorius ir gruzinus, ir jų žmonas, ir Skandinaviją, ir Ameriką, ir dieduką, kuris irkluoja. Ir pamatėm, koks mažas yra šitas miestas, kokia maža žemė, net juokinga! Sugraibiau kišenėje dvidešimties centų monetą ir pagalvojau: kas tavo, Barysuk, tas tavo, bet lažybas aš laimėjau!