LiteratūraKnygos

Kny­ga kaip ren­gi­nys: apie Va­len­ti­ną Sven­tic­ką ir jo grei­tą kny­gą

GA­GE­NAN­ČIOS ŽĄ­SYS Va­len­ti­nas Sven­tic­kas. Apie Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių. Li­te­ra­tū­ros kri­ti­ka. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2011. 248 p. Kas kas, o jau ga­ge­nan­čios žą­sys ži­no, kaip svar­bu įver­tin­ti, kas, kam, ka­da ir ko­dėl kal­ba. Vie­na, kai esi akis į akį su sau­lu­tė­je be­si­kai­ti­nan­čiais drie­žais, ir vi­sai ki­ta kal­ba su pra­al­ku­sia la­pe.

Ma­žes­nio­ji li­te­ra­tū­ra

EMI­LIS MIL­KE­VI­ČIUS Alain de Bot­ton. Apie mei­lę: žvel­giant pro fi­lo­so­fi­jos mik­ro­sko­pą. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Bi­ru­tė Taut­vy­dai­tė. V.: Me­to­di­ka, 2012. 184 p. Be­stse­le­rių ra­šy­to­jo ir te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jo, pa­sa­kiš­kai tur­tin­gos šei­mos sū­naus Alai­no de Bot­to­no 1993 m. de­biu­ti­nis eseis­ti­nis ro­ma­nas, 2010 m. dar ir ek­ra­ni­zuo­tas.

At­si­ver­tęs mi­li­jar­die­rius

MARIUS PLEČKAITIS Mi­chail Cho­dor­kov­skij. Aš ko­vo­siu už sa­vo lais­vę. Iš ru­sų k. ver­tė Da­lia Sau­kai­ty­tė. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 206 p. Vi­sa­da įta­ru ir keis­ta skai­ty­ti mi­li­jo­nie­riaus už­ra­šus. O dar jei­gu jis nu­teis­tas ir sė­di ka­lė­ji­me. O dar jei­gu mo­ko, kaip gy­ven­ti, aiš­ki­na, kas ką da­ro blo­gai ir ką ge­rai

Kai norisi švelnaus

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Sigitas Parulskis. Prieš mirtį norisi švelnaus. V.: Alma littera, 2011. 247 p. Dau­giau nei prieš me­tus te­ko da­ly­vau­ti šios Si­gi­to Pa­ruls­kio kny­gos pri­sta­ty­me. Tai bu­vo vie­nas lau­kia­miau­sių tuo­me­ti­nės Vil­niaus kny­gų mu­gės ren­gi­nių. Ne to­dėl, kad bū­čiau itin di­de­lė šio au­to­riaus ger­bė­ja.

Po­kal­bis su Gin­ta­ro Bleiz­gio „So­du“

VIG­MAN­TAS BUT­KUS Gin­ta­ras Bleiz­gys. So­das. Ei­lė­raš­čiai. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 110 p. Kas bū­na, kai čia pat, dar be­skai­ty­da­mas, dar bėg­da­mas aki­mis ei­lu­te ne­for­suo­ji skai­ty­mo, ne­for­suo­ji to, ką skai­tai, su­vo­ki­mo? Ar jau tre­čias de­šimt­me­tis „pro­fe­siš­kai“ skai­tąs teks­tus be­galì stai­ga im­ti ir ne­be­for­suo­ti?

Kurso draugės knyga ir Vilniaus universiteto aidas

DA­LIA STRIO­GAI­TĖ Sil­vi­ja Vė­la­vi­čie­nė. Draustosios spaudos pėdsakais. Straips­nių rin­ki­nys. V.: Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ka, 2011. 415 p. Ne­bus tai re­cen­zi­ja, ko­kios daž­no­kai pa­si­ro­do spau­do­je: aš apie ta­ve, tu apie ma­ne… Ne, įsi­tei­ki­mo jo­kio: ra­ši­nys apie žmo­gų, ku­rio tarp mū­sų jau ne­bė­ra

O va­di­na­si lai „Žvė­ries žmo­na“

EMILIS MILKEVIČIUS Téa Ob­reht. Tig­ro žmo­na. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Vi­das Mor­kū­nas. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 368 p. Kai ano­ta­ci­jo­je sa­ko­ma, kad tai ryš­kiau­sias 2011 m. li­te­ra­tū­ri­nis de­biu­tas, tu­ri­ma ome­ny, kad jis ryš­kiau­sias pa­sau­ly, t. y. jau­no­ji ser­bų kil­mės ra­šy­to­ja Téa Ob­reht yra tos pa­čios ly­gos au­to­rė kaip ir Sal­ma­nas Rus­hdie.

Štai kas bu­vo gra­žiau­sia

DALIA ZABIELAITĖ Ota Pa­vel. Pui­kių­jų stir­ni­nų mir­tis; Kaip aš su­ti­kau žu­vis. Iš če­kų k. ver­tė Vy­tau­tas Dekš­nys. V.: Ty­to al­ba, 2012. 256 p. Šios švie­sios, šmaikš­čios ir il­ge­sin­gos kny­gos epi­lo­ge, ku­rį če­kų ra­šy­to­jas pa­ra­šė be­maž pas­ku­ti­niais sa­vo ne­il­go gy­ve­ni­mo me­tais (mi­rė jis 1973-iai­siais, tik ke­tu­rias­de­šimt dve­jų, ke­le­tą me­tų sir­gęs są­mo­nę vis su­trik­dan­čia li­ga), tei­gia­ma: „Kai man pa­si­da­ry­da­vo ge­riau, gal­vo­da­vau apie…

Bai­siai tik­ros ru­siš­kos pa­sa­kai­tės

TOMAS MARCINKEVIČIUS Ana Po­lit­kov­ska­ja. Tik tie­sa, nie­ko dau­giau. Iš an­glų ir ru­sų k. ver­tė Do­na­tas Sta­čio­kas ir Ves­ta Ado­mai­tie­nė. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 402 p. Pa­sa­kai­tės apie ne­to­li­mą ša­lį, kur gy­vuo­ja, o kar­tais net įti­ki­ma keis­ta „val­do­mos de­mok­ra­ti­jos“ sis­te­ma, ir kaip to­ji de­mok­ra­ti­ja de­šimt me­tų ka­ria­vo su žmo­nė­mis

Gra­lio iš­klo­ti­nė

EMI­LIS MIL­KE­VIČIUS Au­gus­ti­nas Dai­nys. An­ge­lo­fi­lai: trys is­to­ri­jos apie sie­los al­che­mi­ją. Fi­lo­so­fi­nis ro­ma­nas. V.: Me­to­di­ka, 2012. 272 p. Pra­tar­mė­je fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ras Au­gus­ti­nas Dai­nys šmaikš­čiai su­pa­žin­di­na mus su „stu­di­jų lai­kų ko­le­ga Hu­ber­tu Gru­šu“; jam „pa­ka­ko drą­sos ne­tap­ti aka­de­mi­niu dar­buo­to­ju“, ir to­dėl li­ki­mas, tiks­liau, an­ge­lai, įtei­kė jam šv. Gra­lį.