Menai
Anne
MONIKA KALINAUSKAITĖ Lenkiu paklodę. Kartu su ja surenku visą gruodžio šviesą, sukritusią tarp klosčių. Surenku viską, kas ką tik buvo kūnas. Diagnozuotas, tylintis ir išneštas. Šiąnakt labai ilgai miegojau, prieš tai dukart gėriau degtinę ir kai žagsėjau į telefoną, ašaros bėgo tarp dantenų.
Pravertas vaiko pasaulis
GRĖTĖ ŠMITAITĖ Filme „Pokalbiai rimtomis temomis“ režisierė Giedrė Beinoriūtė klausia vaikų: „Kodėl tavo tėvai negerai tave augino? Kaip tu auginsi vaikus? Kodėl taip? Kodėl pabėgai iš namų? Kas yra meilė? Ar tu laimingas? Ko tau trūksta?“
Atskirties skausmo istorijos
DONATAS PAULAUSKAS Sužinojęs, kad menininkė Vilma Fiokla Kiurė spalio 22 d. atidaro romų problematikai skirtą fotografijų parodą „Parubanka: trūkinėjantys ryšiai“ ir pristato to paties pavadinimo knygą, nujaučiau, kad projektas bus įdomus ir išskirtinis.
„Ekskursantė“ – laisvo žmogaus portretas
AURELIJA AUŠKALNYTĖ Ūmai supratau, kad gyvenu sau kaip koks amerikonas. O gal kaip gyvas keptas balandis. Visiškoj laisvėj. Kaip vakuume. Todėl vakare nuėjau į kiną, viena. Kiti ten atėjo poromis arba grupėmis. Dauguma grupių turėjo po didelę porciją spragėsių ir labai saldžiai kvepėjo.
„Šortai“ ir rudeninis peršalimas
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ Spalio pradžioje turbūt ne vieno sostinės gyventojo akį patraukė reklaminiai stendai, vaizduojantys žmones gerokai per ankštais drabužiais, tokiais ankštut ankštutėliais, kad, regisi, vos vos besilaikančios sagos ištrūks ir atvėrusios lig tol slėptus klodus nusiridens šaligatviu smagiai besikvatodamos.
Spektaklis be festivalio
RIMA POCIŪTĖ Rašyti apie režisierės Ramunės Kudzmanaitės naujausią spektaklį – kroatų dramaturgo Miro Gavrano pjesės „Poros“ pastatymą Klaipėdos dramos teatre – man konkretų tikslą nustatanti užduotis. Visų pirma reikėtų atskirti patį spektaklį kaip režisierės, aktorių, scenografo ir kitų kūrėjų darbą ne tik nuo Gavrano kūrinio, bet ir nuo jo paties
Gailestis teatre nepardavinėjamas
JOVITA DIKMONIENĖ Rusijos teatro režisierius Konstantinas Bogomolovas, sukūręs spektaklį „Mano tėvas – Agamemnonas“ pagal antikos dramaturgo Euripido tragedijas, metė iššūkį „aristoteliško“ teatro principams. „Mano tėvas – Agamemnonas“ – spektaklis be iliuzijos, atmetantis bet kokią vaidybą.
Apie naujus parodų kūrimo principus: FB vilionės
BIRUTĖ PANKŪNAITĖ Parodos „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ anotaciją skaičiau kelis kartus ir rašydama vis atsiversdavau iš naujo (http://www.cac.lt/lt/exhibitions/current/6398). Bandžiau suprasti, apie ką kalbama.
Dviejų krantų pokalbis
ASTIJUS KRAULEIDIS-VERMONTAS Kaip būtų gera bent trumpam kur nors pabėgti, kai už lango lyja lietus ar miestas pilnas šurmulio. Išeitis yra – reikia surasti vietą, kur atitrūkęs nuo miesto ritmo galėtum išgirsti seniai girdėtą jūros ošimą, pajausti tarp rankos pirštų rupų smėlį ar užuosti išraiškingą pajūrio augalų kvapą.
Kaip žiūrėti, kad (ne)pamatytum
RIČARDAS ŠILEIKA Perkūniškai negailestinga šių Eugenijaus vaizdų kokybė! To jo naudojamo fotoaparato, to fotoaparato optikos. Netgi šiek tiek nejaukoka. Lyg žiūrėčiau „National Geographic“ darbus.
