Menai
Repšys kairėj ir dešinėj
„Kairėj–dešinėj“ atidaryta Repšio paroda. Iki kovo 29 dienos. Buvau užsidaręs savame pasaulyje, nuėjau į parodos atidarymą ir patekau į Repšio pasaulį. Aldutė, duktė mano, aktorė, aplankė parodą ir sakė man, kad paroda jai labai patiko, tik ji nežino kodėl. O aš žinau. Todėl, kad man gera Repšio pasaulyje, kuris prasideda nuo jo paties, nuo jo paveikslų ir baigiasi žmonėmis, kurie…
Ar tvirtos barikados iš aksominių teatro kėdžių
Ilgokai svarsčiau, ar turėčiau apskritai rašyti apie „Barikadas“, spektaklį, vaidinamą Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, – jo premjera įvyko prieš mėnesį ir jis reklamuojamas kaip pirmiausia latvio režisieriaus Valterio Silio spektaklis. Aš nemanau, kad reikia rimtai kibti analizuoti spektaklius, kurių pati analizė galima tik padarius esmines išlygas (yra olimpiada ir parolimpiada ir pan.). O šiuo atveju kaip tik juk ir…
Keli pamąstymai apie OKT „Žuvėdrą“
Žmonės stebisi: kodėl vėl „Žuvėdra“, kodėl vėl „Vyšnių sodas“, kodėl vėl „Trys seserys“? Mažiau stebisi, kai vėl „Hamletas“, vėl „Karalius Lyras“, vėl „Otelas“. O aš, mačiusi mažiausiai dešimt „Žuvėdrų“, visiškai nesistebiu, kad vėl – ir einu į naują spektaklį kaip į susitikimą su senais draugais, kuriuos jau, regis, neblogai pažįstu. Bet eina laikas, tie „draugai“ keičia gyvenamąsias vietas, aplinką, kinta…
Visada stengiausi tave išklausyti
Klausant Wolfgango Rihmo (g. 1952) muzikos apninka dvejopos mintys. Kartais atrodo, kad kompozitoriaus stilius perdėm įmantrus, taip pat kad jo muzika apeliuoja į klausytojui patogią, seną, bet gają vokiečių romantizmo paradigmą. Sėdėdamas salėje tarsi esi nuolat verčiamas pasiduoti flirtui su kultūrine praeitimi. Jautiesi vedžiojamas už nosies; panašu į tai, ką Frankfurto mokyklos sociologai vadino klaidinga sąmone, – muzika atrodo tyčiomis…
Milijonas dolerių Nebraskoje
Griūvanti, tuščia, trupanti Amerika. Nespalvota ir nuostabiai graži. Naujojo Alexanderio Payne’o („Apie Šmitą“, „Paveldėtojai“) filmo „Nebraska“, šiemet figūruojančio „Kino pavasario“ programoje, šalis – paraščių Amerika. Ir žmonės, paprastai liekantys už jos mito ribų. Vudis Grantas (akt. Bruce Dern) žūtbūtinai nori nukakti į Linkolno miestą Nebraskoje, kur, pasak neseniai gauto laiško, jo laukia milijonas dolerių. Jis nori pikapo, nesvarbu, kad nebegali…
Žmogus žmogui – žmogus, o vilkas vilkui – vilkas
Šiuo metu kino teatruose sukasi net du kritikų ypač išliaupsinti ir ką tik oskaruoti filmai – „12 vergovės metų“ (rež. Steve McQueen) ir „Volstrito vilkas“ (rež. Martin Scorsese). Petys į petį kasdien jie grumiasi dėl žiūrovų dėmesio, uosto vienas kito tvaiką, sklindantį iš gretimų kino salių, ir nežino, kokia kalba kalbėtis, – tokie jie abu skirtingi. Tik paprastas žmogus apie…
Karo mašinos ir transformacijos
Vasario 26 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko Kirsten Dehlholm režisuoto spektaklio „War Sum Up“ („Karo suma“) vaizdo įrašo peržiūra. Muzika. Mangos. Mašinos. Tokiu neįprastu žodžių triptiku apibūdinamas spektaklis „War Sum Up“. Jo kūrėja Kirsten Dehlholm vadovauja meno laboratorijai „Hotel Pro Forma“, deklaruojančiai tradicinių teatrinių struktūrų atmetimą. Žiūrint spektaklį galima mąstyti apie regimus muzikos, vaizdo eksperimentus; be abejo, neišvengiant…
Totalitarizmo dekonstrukcija skambant Prokofjevui
Žiūrėjau antrąjį premjerinį „Eugenijaus Onegino“ spektaklį (pirmieji su Grigorijumi Gladijumi buvo tikrai vienetiniai). Artėjo Naujieji, Rusų dramos teatro fojė eglutės buvo papuoštos burbulais.
XXI a. teatro pelnymasis iš Vaižganto XIX a. žmonelių
Pastaruoju metu įvairiai auditorijai užduodami klausimai apie lietuvių autorių kūrinius nacionaliniame teatre sulaukia pritariamų atsakymų.
Bonjour, ankštas didžiųjų smulkmenų ir jubiliejų pasauli!
Jau seniai teko pastebėti neįtikėtiną lietuvių prielankumą prancūziškajai kultūrai. Į mūsų kalbą verčiama nemenka dalis knygų, kurių pavadinimuose ar aprašymuose pamatysite žodžius „prancūziška“, „prancūziškas“, „Paryžius“
