Menai
Po premjeros
Vis dažniau esu priversta galvoti, ką šiandien reiškia būti politiškam. Akivaizdu, kad nebūtinai stovėti ant bačkos ir skanduoti proklamacijas. Arba visą parą dalintis aktyvizmo informacija feisbuke. Tai reiškia viso labo reikiamu laiku pasakyti reikiamus sakinius. Net nebūtinai skambius ir griebiančius už širdies. Filmas „Aš už tave pakalbėsiu“ (rež. Maxi Dejoie ir Virginija Vareikytė) hipsteriškas blogąja prasme: šiukštu nieko neužgaukime, neteiskime,…
Du žvilgsniai
„Gali būti ir kišenvagio plaštaka: įkišo ranką moteriai į rankinę, o moteris ėmė ir nukando. Kartais būna moterų tokiais baisiais dantimis.“ Įsivaizduojate šią situaciją realybėje? Aš – taip…
Eglės ir Birutės pojūčių kambariai
Gruodžio mėnesį Šv. Jono gatvės galerijoje veikusi Eglės Lekevičiūtės ir Birutės Bikelytės paroda „neLIESTI“ tyrinėjo trapią erdvę žmoguje ir neįprastus fizinius pojūčius. Visa šių menininkių paroda eksponuota rūsyje. Galerijos erdvė labai taikliai panaudota, kiekvienam objektui atrastas savas kambarys. Kai kurie (plytų bokštai) gimė būtent inspiruoti pačios erdvės. Kitos idėjos puikiai pritaikytos seniems galerijos rūsiams. Lipdamas siaurais laipteliais žemyn į rūsį,…
Du žvilgsniai
Gavau iššūkį. O gal priėmiau tai kaip iššūkį – išsirinkti darbą, kuris man patinka! Ir dar, be visa ko, reikia jį aprašyti! Širdis ima plakti smarkiau…
Galvosūkis kaip galvosopis
Iš salės žiūrovai išėjo tylėdami ir vien jau tai buvo gėris. Rūbinė – slenkstis tarp teatro ir kasdienybės – atgaivino šurmulį, bet jis plito palengva ir tarsi nenorom glemžėsi spektaklio realybę, patys žmonės nenorėjo jos taip lengvai paleisti. Rolando Kazlo režisuotas ir inscenizuotas premjerinis spektaklis „Atrask mane“ baigėsi. Įspūdžiai liko. Pirmiausia esu dėkinga režisieriui už įvardijimą, kad spektaklis yra inscenizacija.…
Du žvilgsniai
Paveiksle vaizduojama Vyžuonos upė ankstų ūkanotą rytą. Metas tarp sapno ir realybės, sukuriantis mistišką atmosferą bei iliuzijas…
Dar keli filmai apie meilę ir mirtį
Jeigu kinas liautųsi kalbėjęs apie amžinas temas, veikiausiai pasirašytų mirties nuosprendį sau pačiam. Viena tokių temų yra pati mirtis, neretai atsidurianti greta meilės – kaip jos palydovė, sąjungininkė arba didžiausia priešė. Šiųmetinė „Scanorama“ dar kartą įtikina, kad stebėti meilės ir mirties susitikimą vis nepabosta, o netgi pasirodžius nuobodulio šešėliui ima ir nutinka kažkas nauja, netikėta, nematyta. Taip nepaliaujamai sukasi geismo…
Ant Nemuno dešiniojo aukštakrančio, kur vila „Nykštukas“
„Draugystės“ sanatorijos prieigose apstu mielų graužikėlių Sciurus vulgaris. Keturtaučiai liežuviai maloningai pristato žinduolę savakalbėm: wiewiòrka – белка – vāvere – вавёрка. Ką manote, jos tokios, oi, išdrąsėjusios, išdrąsintos, permanentiškai penimos, perpenėtos. Be menkiausio baikštulio ima patiekalus tiesiai iš rankų. O čionykščiams sanatorijos klientams tai pramogėlė. Ne tik riešutaitį jai pasiūlyti, bet ir būtiniausiai tąjį maitintojystės fragmentą nufotografuoti. Štai viena moteriškutė…
Aktorius
Susipažįstant aktorius paprastai nepasakys savo tikrojo vardo (bent jau iš pradžių). Dažniausiai aktorius vėluos (turėkite tai omenyje, kai planuosite susitikimą). Bet aktorius visad tave provokuos. Ir sudomins. Dainius Tarutis nėra išimtis. Jaunas, keliuose Lietuvos („Lėlės“, „No theater“, „Menų spaustuvė“ ir t. t.) teatruose dirbęs aktorius, sakytum, gan kategoriškas. Teatras – tai liga. Pirma, nuolat matai erdvę. Galvoje turimas ne paprastų…
Susidūrimai ir kaip visa tai vyksta
10-oji tarptautinė Kauno bienalė „Sujungti“ šiuolaikinio meno gijomis apraizgiusi didžiausias miesto galerijų erdves – Kauno paveikslų ir Mykolo Žilinsko dailės galerijas…
