Išgirsti Degutytę

Tikėjau Janiną Degutytę ir Bronę Jacevičiūtę-Jėčiūtę buvus romantinėmis gyvenimo partnerėmis. Taip mes kalbėjomės čia, tarp savęs, bendruomenėje. Vos tik pasitaikė proga, pasiskolinau Giedrės Šmitienės sudarytą laiškyno tritomį ir įnikau. O perskaičiusi ėmiau ir suabejojau. Nors dar prieš tai kažkur tarp Vilniaus renginių sutikau Šmitienę ir, priėjusi susipažinti ir pakalbinti, pasakiau, kad mes norime jos (t. y. Degutytės) sau. Sudarytojai tai turėjo nuskambėti grėsmingai. Ji to nepasakė, priešingai, dalinosi mintimis apie ano laikmečio realijas, sąvokų, supratimų, galimybių skirtybes, egodokumentų autentiškumo perteikimą.

Abejonė, pasisėjusi manyje, kilo iš to, kad Janinos ir Bronės susirašinėjime neįžvelgiau to, ką tikėtumeisi perskaityti įsimylėjėlių laiškuose. Pavyzdžiui, to, ką radau kitų moterų, Virginios Woolf ir Vitos Sackville-West, tekstuose vienos kitai (Love Letters: Virginia Woolf and Vita Sackville-West), – kūniškumo, aistros ar aistros nuojautos ir ją papildančių dedamųjų: pavydo, pykčio, nusivylimo. Tiesa, romantinis-seksualinis ryšys tarp pastarųjų buvo žinomas faktas, jo nereikėjo spėlioti, interpretuoti. O Janinos ir Bronės laiškai, nors ir persmelkti artimo ryšio, vis dėlto neperteikia kūniškumo, jo ilgesio, aistringumo, tokio, kokį įsivaizduojame esant tarp įsimylėjėlių. Žinoma, nesitikėjau tiesioginių ir akivaizdžių nuorodų į seksą, geismą, juk sovietmetis, ne tik galimybės, bet ir sąvokos ir suvokimai buvo kitokie, o ypač moterų ir apie moteris. Bet kaip žmonės mes juk tokie patys, jaučiame ir išgyvename tuos pačius jausmus, o jų raišką, kad ir subtilią ar paslėptą, tikiu, gebėtume atpažinti. Aš neatpažinau.

Rugsėjo 9 d. „Meno avilyje“, Vilniuje, vyko queer festivalio „Kreivės“ renginys „Išgirsti Degutytę: ką reiškia queer praeities skaitymas?“. Renginį sudarė mano moderuojami laiškyno tekstų skaitymai ir diskusija, joje dalyvavo dr. Giedrė Šmitienė, doc. dr. Jurga Jonutytė, dr. Rasa Navickaitė ir dr. Rasa Kamarauskaitė, moderavo Viktorija Kolbešnikova. Renginys buvo skirtas apmąstyti, kaip galime interpretuoti ar kitaip perskaityti tai, kas anksčiau buvo nutylėta ar neįvardinama ir ar teisinga šiandienos kategorijas primesti praeičiai.

Būtent šioje diskusijoje pagavau save, kad kategorizuodama Janinos ir Bronės santykį retoriškai reikalauju atsakymo į klausimą – tai buvo seksas ar nebuvo? Iš pradžių kiek susigėdusi tokio savo primityvumo, pokalbiui rutuliojantis supratau, kad klausimas anaiptol nėra nereikšmingas. Pirmiausia diskusijoje yra klausiama, kas yra queer. Logiška – jei aiškiai apsibrėšime tai, tuomet ir Degutytę galėsime imti ir padėti šiapus ar anapus queer ribų ir viskas bus aišku. Kamarauskaitė atsako, kad terminas queer nurodo į tai, kas yra keista, iškrenta iš konteksto, neatitinka normos. Degutytės asmenybę ji ir mato kaip queer būtent dėl jos nenormatyvaus gyvenimo. O seksualinių santykių buvimo ar nebuvimo klausimas čia neturi reikšmės. Šmitienė atsako, kad Janinos ir Bronės santykis jai anaiptol neatrodo keistas, bet Janinos sveikata – taip. Queer klausimą išprovokuoja Kolbešnikova, paminėdama šiandieninę tendenciją viską, kas ne visai normatyvu, įvardinti kaip queer, ne tik tai, kas susiję su seksualumo spektru, bet ir objektus. „Ne iki galo stalas, tai jau čia queer stalas“, – sako Viktorija. Sutinku. Plačiai ir bet kokiuose kontekstuose vartojama queer sąvoka nustoja savo politinio svorio. Queer stalas, queer knygos dizainas ar queer tapatybė tąsoma kaip grindų skuduras – truputį šen, truputį ten ir galiausiai kibiran. Turint omeny šią tendenciją, poetės galimas įvardinimas kaip queer, atrodo, nebeturi tokio reikšmingo svorio.

Bet štai Degutytės įvardinimas lesbiete skambėtų išties nepatogiai ir politiškai angažuotai. Kad ir kaip keista, bet tai Šmitienė paklausia: „Ką reiškia lesbietė? Ar tai seksas, ar draugystė?“ Kitaip nei queer (pagal Kamarauskaitės apibrėžimą), lesbietės sąvoka begėdiškai reikalauja atsakyti: „Tai buvo seksas ar ne?“ Ar galima būti lesbiete neturint seksualinio santykio su kita moterimi? Atsakymas – ir taip, ir ne.

Ne, nes būti lesbiete visų pirma ir reiškia seksualinę orientaciją.

Ir taip, galima. Dėl daugybės priežasčių galima būti lesbiete neturint ar nesiekiant seksualinio santykio. Pirmiausia dėl tokio santykio neatpažįstamumo, negalėjimo, nenorėjimo jo įvardinti kaip tokio ar dėl sąvokų netapatumo. Lietuva septintajame, aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo kitokia, nei yra dabar. Būti lesbiete anuomet reiškė ligą, profesinę mirtį, tapatybės krizę. Degutytė galėjo savęs taip nematyti ir neįvardinti. Todėl įrodymų reikalavimas (buvo seksas ar ne) yra normatyvinis ir atitinkantis patriarchalinę žiūrą. Žinojimą sudaro objektyvaus stebėjimo rezultatas – faktai. Amerikiečių rašytoja, profesorė, feministė Audre Lorde, kalbėdama apie savo kaip juodaodės lesbietės patirtį, nurodo, kad jos žinojimo šaltinis yra jausmas. Tai subjektyvi (vs. objektyvi), introspektyvi (vs. ekstravertiška) pozicija, leidžianti pažinti, žinoti save ir pasaulį, kuriame tarpsti tarp kitų (pvz., baltųjų ir heteroseksualiųjų hegemonijos). Jausmas yra objektyvaus mokslo ir jo suteiktų žinių priešprieša – moteriška patirtis.

Į Janinos ir Bronės santykį galime pažiūrėti kaip į draugystę. Štai viena draugė pasidalino, kad draugystės jai yra svarbesnės nei romantiniai santykiai. Draugystė tęsiasi ilgiau, ji išgyvenama nuolat ir ar ne šis santykis tuomet yra svarbesnis? Pasak kitos draugės (klausimas tikrai buvo aptarinėjamas plačiai), draugystė juk ir prasideda nuo meilės. Platoniškos meilės, tokios, kuri žadina norą pažinti, dalintis, būti kartu, žavėtis. Kita pažįstama buvo susirūpinusi, kad lietuvių kalboje neranda žodžio, galinčio įvardinti jos dabartinį santykį su kita moterimi, su kuria dalinasi namais. Tarp jų nėra seksualinio santykio, tačiau jos nėra tiesiog bendranuomininkės ar draugės, ryšys ypatingas.

Tačiau žinau, kad Kamarauskaitė (kartu su Navickaite) čia man paprieštarautų (ir visai teisėtai) dėl queer / lesbietiškų santykių nustūmimo į istorijos paraštes, slepiant tai po draugystės skepetaite. „Nematoma ir neįvardinama nėra tas pats“, – taikliai pažymi Kamarauskaitė. Ji teigia, kad geriau yra įvardinti, net jei gali suklysti, nes tuomet turėsi nuo ko atsispirti ir kurti diskursą. Alternatyva – diskurso nebuvimas. Balta dėmė.

Renginys pritraukė daugybę klausytojų, didžioji dalis jų buvo LGBT bendruomenės narės, bet taip pat ir kiti besidomintys. Simboliška, kad dar renginio pradžioje užgeso projektoriaus užsklanda ir vietoj teminio vaizdo (Antono Karyuko kūrinio „Janinos Degutytės portretas“ fragmento) pasirodė techninis užrašas „There is Nothing to Show“ („Nėra ką rodyti“). Vis pakeldavau akis į užrašą, deklaruojantį nieką, ir kas kartą klaidingai perskaitydavau „There is Nothing to See“, tarytum kažkas sakytų: „Nėra čia į ką spoksoti, tai lesbių reikalai, skirstykitės.“ Ir tokiu būdu, susirinkusios ir diskutuodamos, mes kuriame diskursą pačios apie save.