Nervas klajoklis

Važiuodama į darbą, ji pakėlė akis į namo, už kurio prasideda lėbavimų gatvė, sieną ir pamatė grafitį. Rosos išpurkštą legalų grafitį, kuris mieste kaskart primindavo, kad Heda šiek tiek mylima. Nuo dviračio viskas matėsi šiek tiek iš aukščiau. Rosa buvo išsinuomojusi keltuvą ir kelias dienas purškė rožės piešinį pagal trafaretus, o jo pranešimas buvo užkoduotas: meilės prisipažinimas. Sutemus fosforinės raidės imdavo šviesti. Kol Rosa piešė, Heda eidavo pro šalį svajodama ir net nepastebėdavo to keltuvo, o Rosa vėliau tvirtino ją mačiusi iš viršaus. Kurdama tą savo Gesamtkunstwerk*, taip ironiškai pavadindavo tai vieną, tai kitą tarpdisciplininį bendraamžių kūrinį, ji pasidairydavo iš viršaus į gatvę. Heda, kuri šiaip jau smalsiai stebėjo aplinką, jos nepamatė. Tada jos jau pažinojo viena kitą, bet dar nesimylėjo.

Jeigu Heda būtų kiek anksčiau atradusi dviratį, tarkim, prieš dešimtmetį – studentiškais metais, kiek bėdų būtų tarsi savaime išsisprendusios. Tik nulipusi nuo jo ir atsitiktinai vėl atsidūrusi miesto autobuse pastebėjo, kad viešajame transporte nuolat dvokia neskalbtomis kojinėmis ir myžalais, jei ne baisiau. Būtų bent jau išvengusi ne vieno tiems laikams būdingo agresijos vaizdo – kelis kartus matė, kaip autobuse susimuša vyrai, gal kokie buvę kaliniai – net iki kraujo; viskas prasidėdavo nuo įkyraus kabinėjimosi, įžūlių replikų ir erzinimo. Kaip tarp žiaurių paauglių. Prasidėjus dviračio erai, dešiniosios jos džinsų klešnės vidinė pusė visada buvo tepaluota nuo smagračio. Anksti pavasarį dviratininkai pirmieji ratais išspardydavo šaligatvių ledus, ir sutraiškytų sniegų vanduo paskui kliokte kliokdavo pro grindinio groteles į kanalizaciją. Šalmai dėl pailgų kiaurymių ir dryžių šiek tiek primindavo kolorado vabalus bulvėse. Juk taip pusiau skrendant atsiveria visai kitas matymo rakursas – tarsi jotum žirgu, viską regėtum šiek tiek iš aukšto, nes juk esi aukščiau nei automobilių vairuotojai.

Su šalmu Heda virsdavo kareive apkasuose, bet kada pasiruošusia guldyti galvą. Pavojingai kritusi buvo vos vieną kartą, prieš tai instinktyviai ir pati nustebdama atkišo žemėn šalmą, ir šis apsaugojo nuo smūgio. Kartą, važiuodama prospektu po Kalėdų, rado daug plastikinių žvaigždžių, nukritusių ant dviračių tako nuo stipraus vėjo, – tai buvo gatvės stulpų papuošimai, pakabinti drauge su briedžių ragų formos dekoracijomis. Heda visas nukritusias žvaigždes susirinko ir laikė namuose, tarsi ketintų iš jų konstruoti meno kūrinį. Rosa tąkart šaipėsi, nors ir pati rinkdavo panašų šlamštą. Jį naudodavo instaliacijose; buvo nuo konteinerių parsinešusi daug veidrodžių.

Viešpatie, kaip gera buvo gyventi mieste! Ypač tokiai ribinei asmenybei, kuri pati nelabai atsirenka, miesto ar kaimo ji vaikas. Taip saugu, visiškai nepavojinga. Stebėdama suplukusius bėgikus spalvingais drabužiais galvodavo – žmonės mieste pagaliau masiškai bėgioja, o ne geria. Šypsodavosi krišnaitų procesijai, panosėje recituodama „Harė Christmas“. Krišnaitų sostinėje daug kas nemėgo ir nuo jų traukdavosi lyg nuo kokių slaptų kolonizatorių.

Stebėdavo nepažįstamus veidus, susitikdama su jais akimis, išraiškomis, nebyliai kalbindama jų povyzas arba droviai nusukdama akis. Daugybė žmonių dabar jai patiktų. Aišku, galimas daiktas, jie visai nenorėtų jai patikti, bet Heda bent jau nebesmerkė be priežasties, kaip anksčiau, kai bet kokį susidūrimą akimis vertindavo it smurtą. Veidai jai tiesiog reiškė smurtą – hierarchijas, pažeminimą, akiplėšišką smalsavimą, nuvertinimą. Kai birželio rytais važiuodavo į darbą, vienoje kavinių tinklo užeigoje lauke, visada toje pačioje vietoje, sėdėdavo paniurusi mergina, apsirengusi juodai. Žmonės juodais drabužiais, – prisiminė panašiai rašius Baudelaire’ą, – trokšta individualumo, todėl rengiasi vienodai. Heda spėliodavo, kas tai merginai. Nebuvo panaši į tikrą mizantropę, labiau į Hedos praeities atspindį. Norėdavosi jai pasakyti ką nors švelnaus, bet nedrįsdavo, o ir nesugalvodavo ką.

Pati buvo tokia nematoma, kad net automatinės lempos laiptinėje jos nepastebėdavo ir neįsižiebdavo. Gal jos judesiai buvo nestaigūs dėl perdėto atsargumo, įpročio saugotis. Visą gyvenimą troško būti kuo nematomesnė: deja, dar vaikystėje nuolat kam nors užkliūdavo vien dėl skoliozės. Kai kurie žmonės tokie ryškūs, kad net mokyklinėse nuotraukose sėdi pačiame priekyje ir centre; iškart matosi, kad iš jų kažkas bus. Ir tai pasitvirtina: suaugusius juos ima rodyti per televiziją, jie nuolat matomi socialiniuose tinkluose arba populiariuose žurnaluose. O kai kurie nematomi – kaip pelės. Be to, jie tiesiog užprogramuoti užsiimti niekais, toks jų darbas. Visa laimė, niekas neprileidžia prie rimtų užsiėmimų: įstatymų leidybos, medicinos ar viešųjų reikalų administravimo.

Kad ir jos abi su Rosa: vargetos, humanitarės, valdininkų supratimu, tik žaidžiančios su savo knygutėmis ir popierėliais. Rimtų problemų, normaliųjų akimis, jos neturėjo. Rosa dar ir menininkė. Tikriausiai kaip tik tai ir traukė. Pirmiausia, joms buvo įdomu kalbėtis. Rosa prabildavo „ne šio pasaulio“ temomis, ypač kai pasakodavo, ką nutarusi tapyti ir kuo atlikimas skiriasi nuo sumanymo. Heda nelabai su kuo būdavo apie tai kalbėjusis, ir atrodė, kad pagaliau dalyvauja gyvenime, kuris nėra bergždžias, tuščiai barškantis ir apie nieką plepus.

Monika Plentauskaitė. Apie vakar. 2021

Rosa pasakodavo apie idėjas, kurias vienur ar kitur perskaitė, rodydavo jai fotografijų albumus, žavėdamasi gerai padarytais kadrais. Būdavo, susiginčydavo. Hedai atrodė, kad neturtas yra svarbus kokybiško dvasinio gyvenimo komponentas, o Rosa buvo kiek išlepinta: tėvai jai nuomojo butą senamiestyje, buvusio geto teritorijoje. Pavasarį, kai požemiuose veikiausiai prisikaupdavo ištirpusio sniego vandens, iš po grindlenčių, kurių niekaip nebuvo galima atplėšti, sklido, tikėtina, nugaišusių žiurkių dvokas. Galėjo tai būti ir žmonių kaulai vis dar neaptiktose slėptuvėse. Heda niekaip negalėjo suprasti šitokio nuomos pasirinkimo. Ji pati nuomojosi gerokai kuklesnį kambarį daug pigesniame miegamajame rajone; jai pačiai baisiame raidės L formos devynaukštyje.

Puikiai prisiminė, ką jai pasakė socialinė darbuotoja iš narkologinio: kodėl nepriimate reikšmingų gyvenimą keičiančių sprendimų? Elgiatės kaip tipinė alkoholikė, prisiimkit atsakomybę. Suprask, labiau pasistenkite. Tai vyko senokai, kai ji dar buvo Minesotos programoje: po to pokalbio klaikiai užsinorėjo išgerti (žinoma, susilaikė) ir vėliau vis galvodavo apie jį kaip apie svarbų. Ji net pinigų neuždirbo tiek, kad įstengtų nuomotis ne sovietinį būstą; vadinasi, sąmoningai nesistengė. Karjera, pareiga, atsakomybė – ją dar studijų metais purtė nuo tokių žodžių. Jeigu šiandien neužgersiu ir nenusižudysiu, bus didžiausia mano karjera, – mąstė ji, o socialinei darbuotojai tąkart pasakė kažką bjauraus („Prie tokių batų kaip jūsų trūksta tik botago – galėtumėt juo pliauškinti į grindis, įsakinėdama pacientams“, – socialinė avėjo išraiškingus aulinius aukštakulnius) ir jiedvi daugiau nesusitiko. Heda abejojo, ar tikrai verta aklai klausyti žmogaus, kuris su tokiu neslepiamu malonumu žemina kitus. Ją gąsdino pats gyvenimas, klaiką ir neviltį varė kiekviena nauja diena, pokytis, rutina, pati būtinybė gyventi akis į akį su televizijos žiniomis, girtuoklių skurdu savigalbos grupėse ir jų staigių mirčių absurdiškumu.

Kaip tik tada ji ir susipažino su Rosa – jau trejus metus nebegėrė ir uoliai lankė anoniminių susirinkimus. Žiūrėjo į tai kaip į pamokų ruošimą – reikia, tiesiog reikia lankyti ir klausytis net ir asocialiausiai atrodančių žmogėnų, kad sveiktum pati. Kai kurie tikrai buvo ne iš maloniųjų – tarsi ir nepilno protelio, ateidavo į grupę prisikrovę į kelnes ir užsmardindavo visą patalpą. Pasitaikydavo, kad padoresni naujokai neištverdavo aitrios šūdo smarvės ir dingdavo visam laikui. Heda stengdavosi kvėpuoti pro burną ir žiūrėti į juos kaip į kenčiančius, bet sau lygius žmones. Įsikalė į galvą, kad sveikdama turi tapti niekuo, panašiai kaip Arija Stark iš „Sostų karų“. Anksčiau savasties nebuvo kur dėti, o dabar džiaugėsi, galėdama jos atsikratyti. Serialą ji prisivertė pažiūrėti tik dėl Rosos – šioji žiūrėjo ir kartais mėgdavo aptarinėti įvykius bei personažus. Rosai įspūdį darė Arija ir kita veikėja lesbietė, nes jos gebėjo puikiai maskatuoti kardais. Hedai tai atrodė atgrasu, išskyrus neva dvasinį brendimą, kol Arija mokėsi tapti niekuo, gniuždoma despoto mokytojo. Ji veikiai pagavo, kad čia ir bus priklausomybės mechanizmo analogija – išmokti paklusti, bent kurį laiką, kad perėjusi išbandymus išsilaisvintum. Bandė. Turėjo trejus metus nepertraukiamos blaivybės, o tai pagal visus kriterijus buvo saugiai daug. Tik drakonų, kuriais tame seriale buvo skraidoma, trūko.

Tą vasarą norėjosi kartoti Rosai, kokia ši esanti talentinga, bet įsisprausdavo dar tėvų jai įdiegtas ir vėliau studijuojant dar labiau sustiprėjęs kriticizmas. Negalėdama užmigti naktį, ligi paryčių vartydavosi pataluose, pro atvirą langą sklindant įkyriems paukščių balsams. Rosa jai tikrai atrodė nepaprasta, kažkuo panaši ir į ją pačią (jautrumu? intelektu? susitelkimu į save? – šito Heda nesprendė). Nesavanaudiškai norėjosi, kad Rosa ko nors pasiektų, atrastų, keistųsi, būtų dar laimingesnė; kad jaustų bent jau Hedos dėmesį. Ji norėjo leisti laiką kartu ir patirti, ką įprastai patiria laimingi: eiti į teatrą ir koncertus, pasivaikščioti, važiuoti prie jūros, gaminti valgyti, skaityti, žiūrėti filmus. Mylėtis, kalbėtis, dalintis tuo, ką perskaitei ar išgirdai per radiją. Išpažinti panašias vertybes, turėti panašių lūkesčių, domėtis giminingomis idėjomis, branginti tą bendrystę. Ir, žinoma, nujautė, kad jas abi kažkas atskiria nuo to natūralaus normaliųjų džiaugsmo: kad jis joms duotas tik labai trumpam, toli gražu ne visam laikui, ne auksinėms vestuvėms. Kartą, ant senamiesčio sienos pamačiusi penio piešinį, Heda juokais mostelėjo į jį Rosai:

– Gal tavo?

Rosa rimtai pakratė galvą.

– Būčiau piešusi vaginą, tik nemoku.

Ir ji tikrai taip būtų dariusi; nors filmuose mėgo moteris su kardais, kitais atvejais nuoširdžiai nekentė vyriškos atributikos dominavimo. Bet nebuvo pratusi ir žymėti teritorijos ženklais, išreiškiančiais moteriškosios lyties galią.

– Piešk moliuskus, – patarė Heda Rosai. Pati jau buvo išmokusi niekam nebekapoti penių, jokiose fantazijose.

Anoniminių alkoholikų susirinkimuose jai šiek tiek aplaužė ragus. Teko susitaikyti su faktu, kad vyrai irgi žmonės – silpni, ydingi, abejotinos moralinės sąrangos, bet kartais pritrenkiantys tyrumu (grynasis tyrumas labiausiai buvo būdingas Modei, jos paauglystės draugui). Neretai įklimpę kūdikiškuose prisirišimuose prie savo motinų, gailiai juokingi (tik nebuvo galima juoktis iš to jų bruožo). Mamos vis dar skambindavo jų gydytojams ir darbdaviams, kontroliuodavo marčias, planuodavo dienotvarkę, net įkišdavo nosines į kišenes. Heda savaip džiaugėsi, kad mama… mirusi, nors niekaip neįsivaizdavo jos panašiai elgiantis. Kai pagyvenusių girtuoklių mamos mirdavo, dideli berniukai beveik visada užgerdavo (net jei būdavo sukapsėję dešimtmečiai blaivybės), ir Hedai darydavosi jų gaila. Buvo aišku, kad tie vieniši žmonės patiria iliuziją, neva laikas sustojo. Tai buvo jų užburtas kalnas. Vėliau, šiaip ne taip iš to išsikapstę, jie brangindavo ir saugodavo blaivybę it skaistybę, skaičiuodami kiekvieną blaiviai nugyventą dieną ir žvangindami jomis lyg monetomis taupyklėje. Virsdavo davatkomis, tik kitos rūšies.

Heda vaikščiojo po skirtingus AA susirinkimus, kurie dažniausiai glausdavosi prie bažnyčių ar vienuolynų; kartais blaškydavosi lyg turistė, neapsispręsdama dėl namų grupės. Administravo jų kuklius biudžetus, dalyvaudavo beprasmiškuose ritualuose: į medalius plaktuku įmušdavo blaivių metų žymes, vesdavo susirinkimus, išplaudavo grindis. Grupėse klestėjo maži egocentriški radikalai, įsivaizduojantys, kad dvasiškai atgimė ir dabar gelbėja kitus. Glumino ortodoksiški globos metodai: nurodinėjimai, klupdymai, kvaili komentarai. Kartais atrodydavo, kad daugelis senbuvių – jautrią informaciją apie pažeidžiamus žmones renkantys rusų agentai; vėliau jie galės bet kada ją panaudoti. Nesvarstytinas klusnumas globėjui suteikė organizacijai sektos bruožų. Alkašai klaupdavosi ratu kone viešose vietose, įgyvendindami trečiąjį žingsnį: pripažinimą, kad nėra nieko aukštesnio už Dievo valią, o ji – neprognozuojama. Inventorizacijų rašymas, priekabi globėjų kontrolė – visa tai buvo tam, kad nenusižudytum, panašiai kaip geriant neuroleptikus, kurie nuslopina visas gyvybines jėgas ir nepajėgi pasirišti akmens po kaklu. Reikėjo globėjai skambinti tiksliai nustatytu dienos laiku, ir jei pavėluodavai (taip buvo atsitikę du kartus), ji rėkdavo. Bet nebuvo tai ir gyvenimas. Bandydavo sakyti, kad žmogus svarbesnis už programą, – jie tik tyčiojosi. Mokė nieko nekontroliuoti, visa ką patikėti Apvaizdai. Heda tikėjo sakramentais, kad ir kaip naiviai tai atrodytų, – tikėjo dvasiomis. Jų veikimą buvo patyrusi.

Išmoko ir pozityvių įstangų – pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad savigaila yra žolė, kuri nuolat atauga. Vos tik pajauti jos smelkimąsi, įsivaizduoji, kaip paimi žirkles ir nukerpi ją prie pašaknių. Vėliau tą naudojo, dirbdama su alkoholikėmis, iš kurių buvo atimti vaikai. Kai kurias tai palauždavo, viena jų nusižudė. Vėliau pavyzdį paėmė ir kita – vos už poros mėnesių, tarsi tai būtų užkrečiama. Suprantama, ratelio draugai dalyvavo laidotuvėse. Liko nepilnamečiai nusižudžiusiųjų vaikai, kuriuos jų klasės draugams teko atplėšti nuo urnos. Po to Heda ilgai svarstė – verčiau girta ar negyva motina? Laikė save dvasiškai girta, nors jau kelerius metus negėrė. Buvo supratusi, kad likviduotis yra dar blogiau, negu gyventi nuolatinėje kančioje: tai sužeidžia daugiau žmonių. Tverti kančią yra valios pastanga, bet likviduotis reikia dar daugiau valios. Jeigu nusižudyti būtų lengva, tą darytų visi, išskyrus nebent nesusivokiančius, kad viduje ir aplinkui verda pragarai.

Ištrauka iš mažojo romano, kurį greitu laiku išleis leidykla „Kitos knygos“