Nečiupinėtoji lituanistika (8)
Alfonsas Tyruolis. Metų vingiai. Lyrikos rinktinė. Aplanką piešė P. Jurkus.
Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1963. 180 p.
Literatūrologas, daktaras Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis dirbo Lietuvos radiofone. Pasitraukęs į Vakarus, dėstė, mokytojavo, dirbo bibliografinį darbą, vertė. Eilėraščiuose esama religinių motyvų, Europos kraštovaizdžio, bet yra ir nevalingo mėgdžiojimo. Pvz., eilėraščio pavadinimas „Pėdos smėly“ (p. 116) galėjo būti duotas tik užmiršus, kad buvo toks Salomėjos Nėries rinkinys (1931). Ryški atsiskyrimo nuo Tėvynės tema.
Alfonsas Tyruolis. Šiapus ir anapus saulės.
Chicago: M. Morkūnas, 1989. 109 p.
Tyruolio poezija gan intelektuali: įpina Antikos motyvus („Lyrikos mūzai Euterpei“, p. 18), lietuvių mitologijos vardus: „Lai Milda meiliai jus palydi / Į Laimos šviesią karaliją“ („Jauniesiems“, p. 40). Epigrafas iš Paulio Claudelio, eilėraščiai skirti 200-osioms Amerikos nepriklausomybės metinėms, Didžiajam prūsų sukilimui, Vilniaus universitetui ir pan. Kartais net per daug erudicijos – poezija nėra žinių mediumas.
Stasys Yla. Meilė.
Kirchheim-Teck: Šv. Sosto delegatūra lietuviams, 1947. 48 p.
Ši Stasio Ylos knyga neminima enciklopedijose: dedikuota broliui Jonui, per anksti išlydėjusiam į šviesiąją šalį savo žmoną Onutę. Kunigiško stiliaus, kiek didaktiška, pasiremia Henri Bergsonu, Maxu Scheleriu ir literatūriniais pavyzdžiais (Selmos Lagerlöf novele). Nors stilius senoviškas, kai kuo galėtų pasinaudoti ir šiuolaikiniai gimstamumo skatintojai – įtikinamai rašoma apie vieno kūdikio motinas (žinau, ką galvoja feministės).
Kun. Stasys Yla. Tylos liturgija.
Chicago: Ateitis, 2003. 96 p.
Esminis Stasio Ylos biografijos faktas – Štuthofo koncentracijos stovykla (kartu su Baliu Sruoga). Leidinį parengė ateitininkai, minėdami dvidešimt metų po Stasio Ylos mirties. Pamenu, kad rasdavau Stasio Ylos maldelių-eilėraštukų Nepriklausomybės pradžioje leistuose katalikiškuose laikraštėliuose vaikams. Eilėraščiai suaugusiesiems išlaiko tą vaikiško žvilgsnio stilistiką, tik temos daug rūstesnės: yra tekstas, skirtas Romui Kalantai („Kaip žarija audroj“, p. 70). Dialogas su susideginusio sūnaus motina, bandant pateisinti mirtį aukštesniu, tautos išsilaisvinimo tikslu.
Atviras žodis: vaikų ir jaunimo seksualinio auklėjimo klausimu.
Toronto: K. L. kat. moterų dr-jos Prisikėlimo parapijos skyrius, 1961. 31 p.
Formuluojama brandžiai, kolektyviniu balsu: „Mums, kurioms laiku nebuvo tinkamai paaiškintas moterystės santykių klausimas, tik dabar, beauklėjant savo vaikus ir susidūrus su reikalu jiems tą klausimą išaiškinti, atsiveria akys ir net keista darosi, kad Dievo norėtą gyvybės dauginimosi planą mes laikėme kažkuo gėdingu“ (p. 18). Įtraukiamos ir sielovados problemos: rašo praktikuojančios katalikės. Emancipacijos užuomazgos – dėstoma, kad paauglės yra valdingesnės už berniukus ir vadovauja santykiams. Sąvokos kiek juokingos, bet edukaciniais tikslais jos jungiamos su angliškomis.
Žiemos naktis. Eilėraščių rinkinys vaikams.
Spaudai paruošė K. R. Wentorf: Wentorf stovyklos lietuvių pradžios mokykla, 1945. 40 p.
Leidinys su netipiniais diakritiniais ženklais, bet parengtas su meile. Leidėjų žodyje rašoma: „Eilėraščius surinkome neatsiklausę jų autorių ir už tai juos nuoširdžiai atsiprašome. Rašytojai, turėdami galvoj tremtinių tarpe lietuviškosios spaudos badą ir susisiekimo sunkumus, mums atleis.“ Atvejis, kai autorių teisės neturi prasmės. Surinkti keli Maironio, Vytės Nemunėlio, Leonardo Žitkevičiaus, Kazio Papečkio eilėraščiai – daugiausia apie Kalėdas, Tėvynę, žiemą, kitomis vaikiškomis temomis. Autoriai skirtingo lygio, bet Maironio Tėvynės ilgesys turėjo jaudinti ir pabėgėlių vaikus.
Antanas Vaičiulaitis. Ir atlėkė volungė.
Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1980. 96 p.
Netikėta, Antano Vaičiulaičio eilėraščių nebuvau skaičiusi ar bent neatsimenu. Gimtinę, esančią greta Vilkaviškio geležinkelio stoties, lankiau praėjusią vasarą. Eilėraštis „Turgus“ (p. 13) primena liaudies dainą apie šaltyšių, kuris pirko Jonui dūdą, Baltrui skripką, Matjošiui pyrago. Vaičiulaitis intymesnis: „Vieškeliams trinkant, trauksim į turgų, / Į didį turgų – Višakio Rūdą. / O tai nuėję valgysim spurgų, / Sulą ir midų gersiva mudu. // Parduoda senis rėtį ir lanktį, / Atjoja šyviais šimtas dūdorių.“ Matyt, tos dūdos neatsitiktinės, jomis Sūduvoje buvo gausiai prekiaujama, jos suvoktos kaip svarbi kermošiaus pramogų dalis. Dar įdomesni JAV laikotarpio eilėraščiai: apie Červenės žudynes, odė žuvusiems partizanams, Meksikos čiabuvių parodos Vašingtone įkvėptas eilėraštis apie Cihuateteo (moterų, kurios mirė gimdydamos, mitologija).
Leonardas Andriekus. Po Dievo antspaudais.
New York: Pranciškonai, 1969. 106 p.
Labai vertinu kunigo vienuolio Leonardo Andriekaus vadybinę ir socialinę veiklą – jo dėka į JAV su darbą ir išlaikymą garantuojančiais kvietimais atvyko poetai Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Liūnė Sutema ir kt. Eilėraščius vertinu mažiau, bet žmogus, rūpinęsis pranciškonų spaustuvės išlaikymu, aukštu žurnalo „Aidai“ lygiu ir finansų paieška, karo pabėgėlių rūpyba, turėjo teisę juos leisti. Šioje poezijos knygoje pateikiama savita Lietuvos istorijos versija – gal kas nors iš žinovų pamėgintų ją aptarti laidoje „Džiazuojanti istorija“.
Leonardas Andriekus. Atmink mane, Rūpintojėli.
Rinkinio „Saulė kryžiuose“ antroji versija.
Brooklyn, N. Y.: Pranciškonai, 1985. 134 p.
Religinę poeziją stengiuosi suprasti, bet su sentimentalumu nesitapatinu. Džiaugiuosi, kad neturiu teologinio išsilavinimo, nes itin lengvai būčiau apkaltinta erezijomis. Maldose nesakau nieko panašaus, ką lyrinis subjektas taria eilėraščiuose. Bet tokią estetiką pripažįstu: „Tavo liūdesys man džiaugsmą kelia – / Kristau, dar giliau liūdėk, jei begali!“ („Dievo liūdesys“, p. 67).
Leonardas Andriekus. Saulė kryžiuose.
Klaipėda: Žemaitijos spauda, 2014. 224 p.
Andriekus buvo kilęs iš Sedos, Kretingoje lankė pranciškonų gimnaziją, tada įstojo į ordiną. Studijavo Austrijoje ir Italijoje, todėl po karo liko Vakaruose. Romoje įgijo teologijos daktaro laipsnį. Šiame leidime yra vysk. Jono Borutos SJ įvadinis straipsnis ir Saulenos Žiugždaitės parengtas pokalbis su kun. Astijumi Kungiu OFM – iš jų šiek tiek plačiau pasimato Andriekaus charakteris, polinkis į mecenatystę, filantropinė veikla. Pirmąją „Saulę kryžiuose“ Andriekus perrašė; senąją versiją prašė laikyti juodraščiu.
