Imigracija kaip iššūkis ir kūrybos šaltinis
Didžiąsias Europos šalis, tokias kaip Prancūzija ar Italija, imigrantai užplūdę jau nuo seno. Teisiniu požiūriu būtent per 1789 m. Prancūzijos revoliuciją piliečio sąvoka pakeitė karaliaus pavaldinio sąvoką. Vis dėlto tai neatitiko šiuolaikinės pilietybės sampratos, nes tuo metu pilietis buvo apibrėžiamas kaip revoliucijos šalininkas, nepriklausomai nuo gimimo vietos ar kilmės. Modernioji masinės imigracijos istorija Prancūzijoje prasideda XIX a. antroje pusėje (apie 1850–1880 m.), per pramonės revoliuciją. Beveik trečdalis šiandieninės Prancūzijos gyventojų yra imigrantai, imigrantų vaikai ar anūkai. Lietuvoje ši problema dar visai nauja (ir – drįstu sakyti – kol kas neegzistuojanti), dėl šios priežasties į ją mažai gilintasi. Nesu nei sociologas, nei geopolitikos ekspertas, tad pamėginsiu paanalizuoti šiandieninio meno kūrinius, vienaip ar kitaip paliečiančius su šia problema susijusius klausimus. Visus darbus, kuriuos aptarsiu, galima rasti Nacionaliniame imigracijos istorijos muziejuje, kuris veikia Paryžiuje nuo 2007 m. spalio ir oficialiai inauguruotas tik 2014 m. gruodžio 15 d. prezidento François Hollande’o dėka. Muziejuje išskirtinis dėmesys sutelktas į inteligentiją, meno, kultūros žmones – ant sienų matyti citatos iš Hannah’os Arendt, Albert’o Camus, Antoine’o de Saint-Exupéry tekstų, eksponuojami paveikslai, instaliacijos, filmų ištraukos, videomeno darbai, gvildenantys išėjimo, nepritapimo, tapatybės, atskirties, asimiliacijos problemas.
1685 m. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV pasirašė Juodąjį kodeksą (Code Noir), juo teisiškai įtvirtinta vergija kolonijose. Dokumentas sudarė sąlygas suklestėti cukranendrių ir kitų gėrybių plantacijoms Antilų salose, kur remtasi žiauria vergų jėgos eksploatacija. Skaičiuojama, kad europiečiai prievarta iš Afrikos į Ameriką ir Vest Indiją išgabeno daugiau nei 12 milijonų žmonių. Manoma, kad 13 % vergus gabenusių laivų priklausė prancūzams. Prancūzų vizualiojo meno kūrėja, skulptorė ir fotografė Gaëlle Choisne (g. 1985), jautri socialinės nelygybės temoms, vieną iš savo instaliacijų paskyrė būtent šio laikmečio socialinių realijų apmąstymui. Iš jūros kriauklių ir žalvario sukurta instaliacija „Derėjimasis“ (Marchandage, 2023) skirta vergų atminimui, ji remiasi pačios menininkės išgalvota legenda. Anot jos, tikėta, kad deramai nepalaidotos mirusių vergų sielos – patyrusios didžiulę traumą – ieškodavo prieglobsčio kriauklėse, norėdamos rasti ramybę. Pasak menininkės, mes gimėme iš jūros, tad kiekvienas savyje nešiojamės vandens atmintį. Ore kybančios, į tinklą įsipainiojusios kriauklės taip pat žadina prisiminimus apie turistines keliones, sujungdamos vaizdingumą su kasdieniškumu bei banalumu. Įvairių dydžių grandinės primena tiek vergų pančius, tiek repo atlikėjų nešiojamus papuošalus – dažnai kaip nuorodą būtent į šią istorinę atmintį. Ši Choisne instaliacija puikiai reprezentuoja bendrąsias jos kūrybos tendencijas, ypač nykstančią ribą tarp skulptūros ir vaizdo. Jos kūrybos ašis – vaizdo at(si)vėrimas, balansuojantis tarp pasirodymo ir išnykimo. Pasitelkdama organines medžiagas ir atliekas (šiuo atveju – kriaukles, grandines ir vielas), menininkė dekonstruoja tradicinę architektūrinę statybą. Instaliacija savaip rekonstruoja vergo sąmonės pojūčius, nepriklausymą nė vienam egzistuojančiam žemynui, amžiną būtį tarpinėje stadijoje, nesvarumo būseną, migraciją tarp skirtingų pirminių elementų – žemės, oro, vandens ir ugnies. Nors žmogaus kūnas nėra tiesiogiai vaizduojamas (veikiau tik nujaučiamas), žiūrovas įtraukiamas į aktyvų veiksmą ir kviečiamas susidurti su kliūtimis ar spąstais, sukuriančiais fizinius apribojimus.
Chiharu Shiota. Trauma / Kasdienis gyvenimas. 2007. Sunhi Mango nuotrauka
Migracijos klausimas gvildenamas ir japonų performanso ir instaliacijų menininkės Chiharu Shiota (g. 1972) darbuose. Japonijoje, Australijoje ir Vokietijoje išsilavinimą įgijusi ir nuo 1996 m. Berlyne gyvenanti menininkė geriausiai žinoma dėl savo monumentalių instaliacijų, kuriose naudojami sudėtingi vilnonių ar medvilninių siūlų tinklai. Savo kūryboje ji nagrinėja medžiagiškumo, psichologinio erdvės suvokimo, judesio ir sapnų temas. Marinos Abramović mokinė savaip derina performanso meną su instaliacijomis. Pastarosios kuriamos pasitelkiant senus daiktus, pavyzdžiui, lovas, langų rėmus, batus ir lagaminus. Taip menininkė tyrinėja ryšį tarp praeities ir dabarties. Sapnišką dimensiją suteikia sudėtingi, tankūs, sunkiai perregimi tinklai, dažniausiai pinami iš juodo, o kartais – iš raudono siūlo. Medžiagų paprastumas sustiprina meno kūrinių poveikį žiūrovui. Instaliacijoje „Trauma / Kasdienis gyvenimas“ (Trauma / Alltag, 2007) lagaminas kybo erdvėje tarp juodų siūlų tinklo, ištempto nuo vieno metalinio rėmo galo iki kito. Viena vertus, šis objektas liudija pačios menininkės tremtį, emigrantės likimą, kita vertus, jis perteikia nesibaigiančią dinamiką tarp išvykimo ir atvykimo, nuolatinį, nepertraukiamą judėjimą iš vienos šalies į kitą, iš vienos kultūros į kitą. Instaliacija kalba apie atmintį, jos pernešimą svetur, bet taip pat apie migracijos trajektorijų sudėtingumą – jos primena į voratinklius panašius juodų gijų peizažus, keliančius asociacijų su, pačios autorės žodžiais tariant, „naktinio dangaus substancija“.
Nuo instaliacijų pereinu prie tapybos. Maxime’as Biou (g. 1993) nenuilstamai tapo jį supantį pasaulį. Jo vaizduojami objektai – dažniausiai žmonės ar gyvūnai – užima centrinę vietą didelio formato drobėse ir neretai vaizduojami natūralaus dydžio. Dailininko paletė grindžiama kontrastais bei faktūromis, kurios perteikia įtampą tarp gyvenimo grožio ir jo tragizmo. Biou paveikslai atskleidžia nejudrią dramą, kurią kuria tuštuma, tyla ir miegas. Masyvūs kūnai, nutapyti netradicinėmis pozomis, tampa žmogaus apleistumo, jo vienatvės metaforomis. Šie kūnai sykiu ir pažįstami, ir tolimi, patalpinti į anonimines erdves, kuriose nelikę jokių laiko atskaitos taškų. Spalvų paletė, derinanti sodrią juodą ir ryškią baltą spalvas, menininko kompozicijoms suteikia melancholišką nuotaiką. Visos šios detalės Biou aliejinei tapybai suteikia universalų lygmenį – darbuose atskleidžiamas būties tragizmas tam tikru būdu randa atgarsį kiekviename iš mūsų. Paveiksle „Sudužusio laivo keleiviai“ (Naufragés, 2007) vaizduojami keturi miegantys juodaodžiai. Smėlio spalvos fonas, primenantis paplūdimį, neturi jokių geografinio konteksto ženklų. Kartonas, ant kurio guli personažai, – tarsi šiuolaikinis plaustas – tampa laikina šių keliaujančių vyrų buveine. Žiūrovas gali daryti prielaidą, jog šios keturios figūros yra migrantai, kurie susibūrė draugėn vienai nakčiai ar ilgesniam laikui, vildamiesi išsigelbėti. Patalpindamas figūras į kompozicijos centrą, prieblandos šviesoje, Biou sukuria šiandieninę žmonių, kuriuos karas, migracija ir skurdas išplėšė iš gimtųjų vietų ir paliko likimo valiai, ikoną.
Dokumentinės fotografijos atstovas Bruno Fert’as (g. 1971) fotografijų serijoje „Prieglobstis“ (Refuge, 2016–2018) fiksuoja laikinų prieglobsčio vietų, kuriose migrantai bando bent trumpam įsikurti, interjerus. Projektą autorius pradėjo 2016 m. Kalė mieste (Prancūzijoje), kiek vėliau šis darbas buvo tęsiamas ir kitose vietovėse, visų pirma – Samo saloje (Graikijoje) ir Ventimiljoje (Italijoje). Fotografijose fiksuojamos pačių migrantų įrengtos laikinos prieglobsčio vietos (palapinės, konteineriai, pabėgėlių stovyklos ar priėmimo centrai). Šias palapinių, lūšnelių ar kambarių vidaus nuotraukas papildo pačių gyventojų pasakojimai. Darbu fiksuojama tremties patirtis – rodomos migrantų gyvenamosios erdvės nuo jų atvykimo į Europą iki galutinio įsikūrimo tinkamuose nuolatiniuose būstuose. Pasakoti migrantų istorijas per gyvenamąsias vietas autorius pasirinko todėl, kad šie būstai atspindi žmonių individualumą ir asmenybes. Jie byloja apie gyvenimą sunkiu ir lemiamu kelionės etapu. Menininką ypač domino patyrinėti, kaip šie vyrai ir moterys kuria namus iš turimų menkų daiktų: vieni jų saugoti visos kelionės metu kaip praėjusio gyvenimo prisiminimai, kitus jie patys pasigamino ar nusipirko, norėdami palengvinti kasdienybę, pakeisti savo būstą ir bent kiek nuslopinti patiriamą kančią. Viename iš darbų – rašaliniame spaudinyje ant popieriaus – fiksuojama tamsiais (juodais, pilkais) tonais apgaubta kambario erdvė, kurią ženklina mažas staliukas, gultas, atstojantis lovą, ir keletas kėdžių. Atsvarą tamsiam dekorui kuria ant sienos kabanti gitara, vaikiški žaislai, spalvoti batai ir ant durų nupiešta raudona rožė.
Susimąstyti verčiančių idėjų yra ir prancūzų teatre, kur pastebimas imigrantas kaip tam tikro tipo personažas. Deja, dėl straipsnio apimties apribojimų pasitelksiu tik pačias iškalbingiausias detales. XIX–XX a. sandūroje Prancūzijoje didelio populiarumo sulaukė lėlių teatras. Jame buvo vaizduojami stereotipinių bruožų turintys personažai, pašiepiantys kitoniškumą – tiek fizinį, tiek kultūrinį. Pasitelkę iš virvučių ir medžio pagamintas lėles, populiarieji Prancūzijos teatrai rodė tokius personažus kaip žydas palūkininkas, klouną primenantis juodaodis ar grėsmingas arabas. Augant rasizmui ir antisemitizmui, ši teatro forma skleidė ksenofobiškas nuotaikas.
Aptarti prancūzų menininkų kūriniai ir bendrosios meno tendencijos verčia susimąstyti, su kokiomis imigracijos problemomis ateityje susidurs Lietuva ir kokiomis formomis šie komplikuoti klausimai atsispindės literatūroje, dailėje, teatre, kine, šiuolaikiniame mene. XXI a. nebeįmanoma tautinės tapatybės tapatinti su valstybių ribomis žemėlapyje. Lietuvoje turime rašytojų, dailininkų, šiuolaikinio meno atstovų, kalbančių apie patirtis užsienio kraštuose, tačiau kada sulauksime kitos tautybės menininkų, kurie meno kalba išreikš savo kaip imigrantų patirtį Lietuvoje? Kaip lietuvių menuose formuosis ir keisis imigranto ar užsieniečio įvaizdis? Kiek jam įtakos darys nacionalizmas, o kiek – globalizmas? Spėju, po dviejų ar trijų dešimtmečių jau turėsime pirmuosius atsakymus į šiuos klausimus.
