Eilutės stalius
Marius Burokas. Seismografas. Eilėraščiai. V.: Lapas, 2025. 104 p.
Ilgai savęs klausinėjau, kodėl mintyse kilo noras parašyti apie penktąją Mariaus Buroko eilėraščių knygą „Seismografas“. Juk recenzijų jau būta, o knyga perleista. Ar mane paskatino premijų gausa? Ar įtaką padarė penktus metus besitęsiantis karas Ukrainoje? Atsakymas paprastas – šis eilėraščių rinkinys pasižymi reta mūsų laikams tekstų kokybe. Tikiu, kad ateities lietuvių literatūros vadovėliai cituos „Seismografą“ kaip simptomišką laikmečio ženklą, knygą, atskleidžiančią karo pašonėje gyvenančiųjų jausenas ir baimes.
Vykęs jau eilėraščių rinkinio pavadinimas, grindžiantis ir visą knygos struktūrą, – seismografu vadinamas prietaisas Žemės plutos svyravimams užrašyti ir išmatuoti; žemės vibracijos užrašomos seismograma. Keturi knygos skyriai žymi žemės drebėjimo augimą – nuo mažiau nei 3,5 balo (ramaus gyvenimo vaizdų) iki 8,0 ir daugiau (karo, katastrofos nuojautų). Seismografo kaip prietaiso jautrumas padeda ne tik pagrįsti, sutaikyti ir savaip harmonizuoti du Mariaus Buroko poezijos polius – moteriškąjį (jautrų, subtilų, jutiminį) ir vyriškąjį (aktyvų, idėjinį, konceptualųjį), bet ir sukurti įtaigią žmogiško jautrumo ir skirtingų jo formų poetiką (į tai yra atkreipusi dėmesį Neringa Butnoriūtė straipsnyje „Kokybinis kūlverstis išgyvenimo krepšiui“, Metai, 2025, Nr. 10). Įsijautimas, įsiklausymas, įsižiūrėjimas grindžia niuansuotą aplinkos stebėjimą, kuris lieka pabrėžtinai santūrus, daiktiškas, apčiuopiamas, konkretus: „Ryto ekrane – žuvusiųjų skaičiai, griuvėsiai. [...] Veidai, monetos, šukės“ („47“, p. 83).
Įsimintinas Buroko gamtos vaizdavimas: sukultūrinti, suasmeninti kraštovaizdžiai, Vilniaus peizažai tampa dvasinio virsmo, vidinių pajautų ir transformacijų erdve. Peizažai gyvi ir gyvenami lyg „tamsa, šaltis, mirtis“ (p. 31). Erdvę brėžiančiomis gamtos detalėmis, geometrinėmis projekcijomis įvardijamos ne tik dvasinės subjekto būsenos, bet ir savotiški praregėjimai, suvokimas, kur ir kas jis yra: „kas aš čia? // klaustukas. eilutė. // erdvę skiriantis kūno kablelis“ („Minneapolis, MN“, p. 17). Erdvinės projekcijos, mechanika ir spalvos („rusva, žalia ir pilka. tyliai slysta per lietų geltoni autobusai“, p. 17; „lokomotyvai taps garvežiais, [...] prikvėpuos miestą pilkumos“, p. 21), subjekto konfigūracija jose, jutimas, „kaip kibirkščiuoja sienoj teksto laidas“ (p. 15), ženklina kūrybinio proceso artėjimą, poezijos, gimstančios kambariuose, kuriems „tinka prieblanda“ (p. 15), formavimąsi, savotišką kristalizaciją. Dažniausia spalva – pilka: „pilki vakaro viršeliai su sambrėškio priešlapiu“ (p. 23), „tuščia ir pilka jūra“ (p. 29), „sūri pilkuma“ (p. 55), „pilkas mano gedulas“ (p. 65). Dramatiškus momentus, akistatą su katastrofa išryškina raudonos spalvos akcentai: „raudonas kosulio trimitas, / košmaro kaladėlės, karštligės konstruktorius, kliedesio kortos, / imk ir džiaukis; įkaitę, virpantys žaislai – nusisuksi, pranyks / it miražas, pabirs gyvsidabrio rutuliukais“ („Uždegimas“, p. 81).
Erdviškumui būdingas tekstualumas, erdvė matuojama kalba, jos sintakse: „žuvėdros brūkšnys, valties pauzė, žmogaus taškas. vienintelė erdvės skyryba“ („Käsmu“, p. 19). Lina Buividavičiūtė („Vidinis seismografas, preciziškai užfiksuotos būties įtampos“, 15min, 2026.II.12) yra taikliai apčiuopusi metapoetinį, metakūrybinį lygmenį – per rašymo prizmę regimas gyvenamasis pasaulis. Nuo tekstinio pasaulio neatsiejamas ir pats subjektas: „esu eilutės stalius ir verlibro puodžius, popierinių baldų dailidė, išversto išvirkščio teksto siuvėjas“ (p. 43). Pasaulis suvokiamas kaip kalbinis, nuaustas iš balto, begalinio ritinio. Šio pasaulio audėjas – kalbantis subjektas, persmelktas namų ieškojimo, tikrųjų namų ilgesio. Šiuo požiūriu meistriškas įvadinis rinkinio eilėraštis „niekada neturėsiu…“:
niekada neturėsiu
namų kurių noriu
neįmanomi mano namai:
su liepomis už langų
į ramią aikštę
su knygomis ir paveikslais
tokius turi kiti –
anapus tikrovės
tokius
esu sau uždraudęs
negaliu jų turėti
žinau –
jei užmigsiu juose
nebe
nubusiu
(p. 9)
Tekste sutelktas didelis dramatizmas akistatoje su tuo, kas neįmanoma. Skaitytoją paperka minties skaidrumas, ramus tonas, stojiška laikysena, susitaikymas. Išryškinami ir aiškūs vertybiniai orientyrai – brangintinas menas (knygos, paveikslai), taika (išorinė, ženklinama „liepomis už langų“, ramia aikšte, ir vidinė, ateinanti sapno pavidalu). Sapnas įgyja ambivalentišką reikšmę: tai ir ieškoma absoliuti dvasinė ramybė, ir išnykimo grėsmė, sapnas-mirtis, kurios nuojauta išreiškiama žodžio skilimu („nebe / nubusiu“).
Namų vaizdinys iškyla kaip saugumo, patvarumo paieška, jos garantas. Viskas laikina, tačiau namų kategorija laikinumą ištirpdo, paverčia jį savastimi, į kraują įaugusio gimtojo krašto patirtimi, kuri, nors ir būdama trapi, lieka nepajudinama. Čia esu aš, čia yra savieji, čia Vilnius ir jo gatvės. Nepritardamas Andriaus Jakučiūno pozicijai, esą dabar žmonės visur jaučiasi kaip namie, tad kokia prasmė tyrinėti ir pažinti namus, Marius Burokas prisipažįsta, kad tas nomadiškas lėkimas jam visai ne prie širdies: norėtų „keliauti į gylį, o ne į tolį“ („Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas: „Rašytojai nėra pasyvi bendruomenė“, Metai, 2026, Nr. 3). Tą jis ir daro „Seismografe“: vietiniai (vilnietiški ar tiesiog lietuviški) kraštovaizdžiai, pažintos trajektorijos, gatvės ir geležinkelio bėgiai išgyvenami iki dugno, iki vis tos pačios gimtosios tuštumos. Pavyzdžiui, eilėraščiuose „Gruodas. Pylimo g.“ (p. 25), „Kylant į kalną…“ (p. 27). Eilėraščių pabaigoms būdingos netikėtos metamorfozės, minties vingiai. Pavyzdžiui, eilėraštis „Potvynis ir atoslūgis“ baigiamas kone siurrealistiniu jūros ir žemės ribų ištrynimu: „gali rišti valtį prie paminklo kojos“ (p. 29). Eilėraštyje „Graikija“ fiksuojamos ne turistinės įžymybės, o dvasiniai poslinkiai: „Grumdžiausi tarp žmonių vienišas. Svarsčiau muziejuose, / kas liks iš mūsų“, „Čia lengva pamiršti, pamišti. Likti plieskiančioje dabartyje. / Paisyti tik vandens ir akmens. Paistyti šešėlyje. // Jei sielvartą galima išdeginti, išdegti į delnais apgaubiamą, tuščią / indą, tai tik čia“ (p. 67). Erdvės fenomenologija tampa dvasine kategorija, padedančia prisijaukinti patirtį. Immanuelis Kantas veikale „Grynojo proto kritika“ teigia, kad erdvės sąvokos negalima kildinti iš mūsų konkrečios patirties, nes ji yra numatyta pačioje patirtyje. Remdamasis šia prielaida, jis padarė išvadą, kad erdvė, kaip ir laikas, yra vaizdinys ar, tiksliau, „apriorinė“ mūsų juslumo forma. Mariaus Buroko eilėraščiuose subjektas formuoja objektus pasitelkdamas tam tikrą erdvinę konsteliaciją. Konkreti materija padeda organizuoti juslinę patirtį. „Seismografas“ išsiskiria preciziškai tiksliu erdvės modeliavimu – skaitant knygą, galima braižyti maršrutus ir sėdėti su žemėlapiais. Įtrauktos net koordinatės. Tačiau, kaip pažymi pats poetas jau cituotame pokalbyje su Giedre Kazlauskaite, svarbesnė yra „psichogeografija – poetinis pasivaikščiojimas, žingsnių, judėjimo (traukiniu, autobusu, automobiliu ir kt.) ritmas [...], svarbu ir erdvės slinktis – ne kaleidoskopas, o tęstinumas, pajausti ir apmąstyti (o tai reiškia – ir aprašyti) pokyčiai, tam tikri svarbūs vietos taškai, kaip mąstymo, asmenybės ir jausmų pokyčių taškai, jie sutampa, arba viena primena, pažadina kita“. Geografiniai ženklai Buroko poezijoje suderina tai, kas sava, ir tai, kas svetima. Svetimumo nelieka, ribos tarp skirtingų valstybių netenka prasmės, nes individus sieja dvasinis tapatumas, giluminė patirtis.
Nuo trečiojo skyriaus – „6,1–7,9“ – prasideda karo Ukrainoje motyvai. Jie kuria dramatinę įtampą, nerimo, nežinios, baimės atmosferą. Pritariu Giedrei Kazlauskaitei – „visa, ką Burokas naujoje poezijos knygoje „Seismografas“ rašo apie karą, įtikina, nes autorius nėra vien pasyvus stebėtojas ar emocingas palaikytojas“ („Verlibro puodžius“, Šiaurės Atėnai, 2025.VIII.8). Karo grėsmė Buroko tekstuose išgyventa iki dugno, tai realybė, kuri artėja. Ji ypač ryški ketvirtojoje dalyje „8,0 ir daugiau“: „laiko šaknim suėmus visą šią žemę, auga ant istorijos griaučių, / šalmų, kardų ir patrankų, įtemptos medžio gyslos, kraujo / uogom prinoks jos derlius, kraujo uogom ir sviedinių švilpesiu, / sirenų gaudesiu niekada nepamiršimu. žolė slepia sprogimų / raupus, pušys spiečiasi, linksta, užstoja, ten tuštuma, ten žioji / langais išdaužyta vaikystė, nušautas mokslas, kalba išmuštais plytų dantimis, ten laikosi įsikibusi sienos penktokės Olesios / tapyta saulėgrąža“ („Černihivo vyšnia“, p. 87). Pacituotas tekstas pasižymi detalių taiklumu, gamtinės detalės iškyla kaip atsvara žmogaus sukurtam absurdui. Rašyti apie karo destruktyvumą sunku, ypač kartai, kuri karo nėra patyrusi, tačiau poeto artumas Ukrainai, tragiškiems jos įvykiams, ten gyvenantiems žmonėms neįmanoma paverčia įmanoma – kito patirtis prisijaukinama ir patiriama lyg sava. Pavyzdžiui, eilėraščiuose „Mylių mylios…“ (p. 89), „Paramedikė“ (p. 91), „Tėvas stengiasi…“ (p. 93), „…ir viduje jos buvo pilnos akių“ (p. 95) ir kt.
Netiesioginiu būdu „Seismografas“ kalba apie poezijos svarbą ir prasmę šiandieniniame pasaulyje, kuriame žmogus yra priverstas įsisąmoninti taikos, saugumo ir ramybės trapumą. Marius Burokas yra pasakęs, kad poezijos knygų prasmė ir reikalingumas yra jų beprasmybė ir nereikalingumas („Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas: „Rašytojai nėra pasyvi bendruomenė“, Metai, 2026, Nr. 3). Šiuo požiūriu itin taiklus teksto „Pasaulis baigias…“ epigrafas – dvi pirmosios Aido Marčėno eilėraščio „ars poetika“ eilutės (iš rinkinio „Dulkės“ (1993): „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Dar taiklesnė Buroko teksto pabaiga: „Nes ta trijulė – pasaulis, kalba ir Dievas – jau nežinia, / kas iš jų gyvas ir kiek“ (p. 69). Juntama diskusija su Aido Marčėno išsakyta poeto-kunigo idėja. Kiek ji dar aktuali šiandieniniame pasaulyje? Diskusija virsta atviru kvestionavimu kitame Buroko tekste „Tamsos klaviatūra“: „Vis dažniau noriu palikti nerašymo pėdsaką – ketinimo tylą, / neišsakymo sakinį, traškų tašką, kaip nuo pėdos įlūžusią sniego / plutą“ (p. 71). Poeto tylėjimas suvokiamas kaip kalbos, potencialaus teigimo kvintesencija. Pėdsako įvaizdis randa atgarsį Jacques’o Derrida dekonstrukcijoje: „Filosofijos paraštėse“ (1972) prancūzų filosofas teigia, kad pėdsakas nėra nei buvimas, nei nebuvimas, o veikiau buvimo simuliakras, kuris išstumdo, pasislenka, nurodo atgal, neįvyksta taip, kaip sumanyta, ištrina. Derrida plėtojama pėdsako samprata leidžia užginčyti dabarties, pilnos sąmonės, to, kas yra kaip toks (kuo filosofija visada tikėjo ir kuo ji buvo pagrįsta), esmės, transcendentinės prasmės autoritetą. Karo akivaizdoje bet kokia griežtai apibrėžta prasmė tampa pėdsaku – ji bus patikrinta, perkurta, transformuota, deformuota, dekonstruota. Karo lauke iš poezijos lieka vien „kevalai, aiženos, lukštai, lupenos, džiovintos eilučių / mandragoros“ (p. 71).
„Neregėjimus“, kuriais, viena vertus, baigiamos trys pirmosios dalys, kita vertus, kuriamas savotiškas tiltas, perėjimas tarp skirtingo intensyvumo skyrių, galima perskaityti kaip atskirą, vientisą ciklą, grįstą regėjimo ir aklumo priešprieša. Pirmajame ciklo tekste ryškinama ugnis, žemė ir oras, antrajame ir trečiajame tekstuose vis labiau išryškėja vandens motyvas: „slenka ledynai“ (p. 56), „lašinu po raidę iš akies“ (p. 57), „teksto vanduo“ (p. 77). Vandens reikšmių laukas grindžiamas echoloto – elektroninio prietaiso, skirto matuoti vandens gylį naudojant garso bangas, – vaizdiniu. Echolotas siunčia garso signalą į vandenį ir fiksuoja, per kiek laiko jis grįžta atgal nuo dugno. Stipriausiame eilėraščių triptiko tekste „Neregėjimai III. Echolotas“ skiemenų „nebe“ perkėlimas į kitą eilutę kuria dialogą su įvadiniu rinkinio tekstu: „nebe / perskaitau“ – „nebe / nubusiu“.
Bendriausia prasme silpnesni tie tekstai, kuriuose atiduodama duoklė kitiems poetams, kitiems kūrėjams (pavyzdžiui, britų rašytojui Johnui Alecui Bakeriui eilėraštyje „The Peregrine“). Silpnesniems rinkinio eilėraščiams („Keli Gb pelenų“, „Kalėdos. Sentimentalus“) stinga labiau apibrėžtos ir netikėtesnės minties, nors tarptekstinį ryšį stengiamasi megzti. Šiuo požiūriu įdomus ciklas „Visatai, radusiai vietą“, kuriame intertekstinis dialogas pakreipiamas kiek netikėtu rakursu – išsakomas intymus, jusliškas ryšys su žmona, kuri irgi poetė. Subjekto kalbėjimas primena šnabždėjimą ar murmėjimą, egzistuojančius pusiaukelėje tarp žodžio ir tylos. Garsas tampa apčiuopiamas, „šviesus, minkštas it drebulės mediena“ (p. 49), jis sugeria jusles.
Mariaus Buroko „Seismografas“ – tai lietuvių, gyvenančių ant karo slenksčio, dvasios metraštis, subtiliomis detalėmis fiksuojantis laikinumo, trapumo, nesaugumo jausenas. Nuosaikus intertekstualumas, preciziškas darbas su žodžiu, detale, eilute, strofa, palyginimu, metafora tik patvirtina autorių esant eilutės stalių, verlibro puodžių, popierinių baldų dailidę.
