Šventosios Širdies bazilika, balandis

 

Šventosios Širdies bazilika, balandis

 

užkniso masturbuotis ketvirta diena iš eilės, niekaip neprieinu iki ejakuliacijos,

net seksas virto nuoboduliu, rutina, lyg išmesčiau šiukšles.

nutariau eiti išpažinties paįvairinimui. gal koks dailus kunigas pasitaikys.

 

miestas, kuriame nėra Dievo, – sykį pasakė tėvas atvykęs į Paryžių. –

ar čia skamba bažnyčių varpai rytais?

rytais juodaodžiai tvarko šiukšliadėžes, arabai siūlo pirkti pigias „Marlboro“ cigaretes.

lėtai kopiu aukštyn, Šventosios Širdies bazilikos link.

 

ketvirtadienis. balandžio pradžia. būčiau Lietuvoj, manyčiau, jau gegužė, –

šiltasis metų sezonas čia visada ankstyvas. įkyrios suvenyrų krautuvės su pigiais niekučiais,

Eifelio bokštas ant kabančio krepšio, baltas kalkakmenis, neoromaninė architektūra

su bizantiniais elementais, kruvinos komunarų represijos.

 

užvertęs galvą stebeiliju spermos spalvos kupolus –

svogūno formos, kaip Vasilijaus Palaimintojo soboro, tik spalva ne ta. viduje –

apsidės mozaika, reprezentuojanti Kristų, skliautas su angelais, Kryžiaus kelio stotys.

šv. Kazimiero kairės kojos pirštai nučiupinėti iki gelsvumo.

ar patinka jam šitoks artumas, glamonės po aptemdytais skliautais?

man patiktų.

 

apstu turistų – girdžiu mažiausiai keturias užsienio kalbas.

kai visokie įkyruoliai smalsaudami klausinėja, kodėl išvykau iš Lietuvos,

galvoje suskamba Milen Farmer dainos žodžiai: ateina naktis, išmuša valanda, ir aš mirštu.

 

tarp apatijos ir sunkumo, kur lieku ilgam, keičiu kryptį – išeinu.

mes visi esame atsakingi už savo pasirinkimus.

rudenį paukščiai išskrenda į šiltus kraštus, balandžiai lieka.

 

kai namuose nesijauti kaip namuose,

kai išvis nebesupranti, kur tie tavo namai,

Dievas – kaip norėčiau, kad jis būtų! –

turėtų saugoti nuo beprotybės, nuo neribotos savimeilės, nuo aklumo, nuo bukaprotystės,

 

nuo piktnaudžiavimo sočiu maistu ir masturbacija,

turėtų padėti atrasti mylimiausią žaislą,

kurį užkasiau smėlio dėžėje kaip paslaptį, –

ją žino tik laukinė šaligatvio gėlė ir burkuojantis kvailas balandis, –

turėtų užvesti ant kelio, kurio nematau, nes jo

nėra. jei balandžio plunksnos sunkesnės nei jo kaulai,

norėčiau jomis prisikimšti galvą lyg pliušinį žaislą –

išstumčiau melancholiją iš lopšio, ir ji sudužtų į skeveldras.

 

nesu genijus. galbūt esu net lūzeris. imigrantas iš Rytų Europos, šnekantis su akcentu.

gėjus, vis dar nesusivokiantis nei jausmuose, nei potyriuose. prasideda mišios. nafik man jos.

girdžiu paukščių balsus. ar jie čiulba kažkur lauke, ar tik mano galvoje?

prieš dešimtmetį būčiau tuo čiulbėjimu žavėjęsis, šiandien jo nesuprantu:

ar paukščiai klega tyčiodamiesi iš manęs, ar man pritardami? ar jie apskritai ką nors supranta?

absurdo teatro aktoriai, kaip mes visi.

 

prisimenu aukštą vyrą funikulieriuje. porą kartų mudviejų žvilgsniai susitiko.

vis dar esu patrauklus? mano kūnas vis dar geidžiamas?

dažnai stoviu prieš veidrodį nuogas. tyrinėju pečius, krūtinę, liemenį, sėdmenis, lytį.

žaidžiu su varpa. užmerkiu akis,

kreipiu mintis į kadaise matyto raumeningo vyro kūną instagrame.

apsižvalgau. bazilikoje vieni turistai: kinai, amerikiečiai, vokiečiai. nelabai gražūs.

nesukeliantys geismo. apskritai geismą jaučiu vis rečiau. tarytum mano penis būtų užmigęs.

gal tapau impotentu? gėjus impotentas – tokių būna?

 

didieji vargonai, kripta, kurios suplanavimas toks pat kaip bažnyčios,

monumentali Mergelės statula, kryžius, septynios šoninės koplyčios.

nepažįstama moteris, norinti už mane pasimelsti.

ar pasaulis yra tik tai, ką matome, ar kažkas daugiau.

Lietuvoje žiemą matoma šiaurinė Balandžio žvaigždyno dalis.

 

išpažinties nėjau. jaučiuosi jau po išpažinties. durys cypauja man išeinant. lyg priekaištautų.

raišas balandis suka ratus. kai ateis penktasis metų laikas, jam ataugs pirštai, sugis sparnai.

ir jis išskris.

 
Vienas

 

kai kalbu, kalbu į tylą,

kalbu medžiui, kalbu jūrai.

kalbu didmiesčio grindiniui, kavinių terasoms ir tuštiems bokalams,

kalbu bronzinėms skulptūroms, filmų personažams, visa apimančiai fizikinei tikrumai.

 

mano žodžių klausosi žirafa, atplukdyta į Marselį laivu iš Egipto

vieną XIX amžiaus vasarą.

pirmoji žirafa Prancūzijos žemėje!

Egipto karaliaus Muhamedo Ali Pašos dovana karaliui Karoliui X.

ją visi vadino Zarafa.

mėnesį laiko truko jos kelionė pėsčiomis iš Marselio į Paryžių.

kelionės metu ją lydėjo karvės, kurių pieną ji gėrė, žandarai ir mano kalbos.

vėliau ji apgyvendinta Botanikos sode Paryžiuj, kur toliau klausėsi mano ilgų monologų.

kol nugaišo nuo tuberkuliozės.

ir neliko kam mano išpažinčių klausytis.

 

iš tiesų niekada Zarafos nemačiau,

nei XIX, nei XXI amžiuj,

ir nežinau, ar ji apskritai egzistavo.

kartą išvydęs ją filme džiaugiausi – mano Zarafa! ji gyva! –

bet ir filme ji nugaišo.

 

kai mąstau, siunčiu mintis į lietų, į plaukiančius debesis, į aidinčią erdvę.

mąstau kartu su akmeniu, kartu su žole. mano mintys tampa perregimos, jas stebi arklys,

nulietas iš ketaus, žingsniuojantis Orsė muziejaus kieme virš akėčių.

jo kūnas – veidrodis, išmokęs nesudužti.

užsakytas 1878 metų Pasaulinei parodai, jis ragino žiūrovus neprarasti jungties su ašim,

su erdve, su Saulės sistema. nuolat lyginu save su tvarkinga 8 planetų padėtim,

pavydžiu ir liūdžiu, nes manieji mentaliniai asteroidai tėra chaotiškas mintijimų rinkinys.

nesu planeta, tik miniatiūrinė tarpplanetinė dulkė.

 

kai rašau laiškus – senus, popierinius laiškus – asmenims, kurie neegzistuoja

ar kurie gyveno kadaise,

siunčiu juos adresais, kurių nepažįstu, kur galbūt net niekas negyvena.

mano laiškus skaito vabzdžiai, skalijantys šunys, nuo stogų varvantys varvekliai,

telkšančios balos, laikrodžių rodyklės, miesto varpinės

ir juodas katinas iš XIX amžiaus plakato, reklamuojančio žymų Monmartro kabaretą.

niekam skirti laiškai sklando erdvėje it Klodo Debiusi muzika –

scenoje groja pianinas, nors pianisto jau seniai nebėra,

jis liko ten, anapus uždangos, XIX amžiaus Paryžiuj.

 

išsidraikę laiškai nutūpia Belforo liūtui ant letenų.

Ogiusto Bartoldi skulptūra iš varinių plokščių nė nekrusteli.

Danfero-Rošro aikštė pripratusi prie garsenybių – Monparnaso bulvaro kavinės iki šiol mena

Konstantiną Brinkušį, Žoržą Braką ar Polį Sezaną.

Belforo liūtui nusišvilpt į mano laiškus, parašytus čia niekam nežinoma kalba.

jam patinka rafinuoti paryžiečiai ir turtingi turistai (amerikiečiai ar arabai),

jis riečia nugarą garsenybėms,

rodo karčius valstybių prezidentams. jis išdidus, lyg letenose laikytų patį Žemės rutulį,

nors išties po letena laiko tik sustabdytą strėlę.

 

aš nekuriu naujo dangaus nei naujos žemės, tik jaukinuosi mane supančią materiją:

grafitą ir rūdą, magnį ir natrį, varį ir alavą, geležį ir aliuminį, cinką ir silicį, nikelį ir šviną,

sidabrą ir bronzą.

kalba yra sėkla,

ji užnuodija ausis ir subrandina knygą.

knygos nėra pranašės, jos nedaro stebuklų, bet gali išmokyt sulydyti varį ir alavą,

išgauti bronzą, išlieti skulptūras, statyti miestus, kurti civilizacijas.

 

šitaip prasideda tikroji metalurgija.