Senienos ir naujienos (27)
Julijonas Lindė-Dobilas. Blūdas;
Lazdynų Pelėda. Klaida. V.: Vaga, 1990. 598 p.
„Blūdo“ ėmiausi kaip tik tada, kai Vyskupų konferencija į LRT tarybą delegavo teisingumo ministrės patarėją, o pabaigiau skaityti sulig vyskupo Jono Kaunecko pasisakymais apie mitinguotojus. „Aukštupių“ serija kadaise buvo skirta lietuvių romanui; iš jos pamenu ir Vinco Pietario „Algimanto“ leidimą. Apie „Blūdą“ studijų metais intriguojančiai dėstė Regimantas Tamošaitis – labai norėjosi skaityti, bet vis nebuvo laiko. Romanas parodo įtampą tarp konservatyvaus klerikalizmo ir visuomenės demokratėjimo: pagrindinis veikėjas, viršaitis Bajoriūnas, išgyvena religinę pagavą. Jį patraukia prieštaringos reputacijos kunigas Kantička, sakantis virkdančius pamokslus ir pats svajojantis tapti kankiniu. Itin komiškai atrodo jo pasisakymai apie stiprėjančias socialistų (cicilikų) gretas. Bajoriūnas vėliau patenka liberalesnių pažiūrų kunigo įtakon: kova prieš autoritetą visada konfliktiška, nes įprasta laikytis pagarbos ir klusnumo. Skaitydama mąsčiau, jog nė vienas rašytojas nėra toks naivus, kad nesuvoktų skirtumo tarp autobiografijos ir savo kūrinio, net jei vadina savo produktą „autofikcija“. Įsidėmėjau Kantiškos frazę „gatvinė literatūra“ (neva pasaulietinė), gal reiks ir pavartoti reikalui esant. Vaižgantas recenzijoje Dobilo romaną kaltino kunigofobija ir katalikofobija, bet čia su juo nesutinku. Spalvingai pavaizduotos davatkos ir nevalyvas zakristijonas Kuprevičius: romano stilius ironiškas, atskiri epizodai juokingi ir galioja šiais laikais.
Vaižgantas. Raštai, t. 4. Pragiedruliai: vaizdai kovos dėl kultūros.
Parengė Ilona Čiužauskaitė. V.: Pradai, 1996. 647 p.
Vaižgantas buvo kunigas, kuris per savo smalsumą tikrai pažinojo gyvenimą: nuo įsimylėjimo požymių ligi fakto, kaip atrodo pakaruoklės veidas. Deimančiukų meistras, nors „Pragiedruliai“ daug nuobodesni už pesimistiškąjį Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Moralistas, bet skaitydama galvoje beveik ir pastačiau serialą, panašų į lenkų „1670“. Juolab aktualu – tautinio išsivadavimo kova prieš carinę Rusiją. „Gondingos krašte“ Šešiavilkius aprašė taip tiksliai, kad atpažįstu savo mirtinai taupios ir viską reguliuoti linkusios šeimos mentalitetą. Kalbą, prisodrintą senovinių žodžių, Vaižgantas minko kaip kepėjas duoną. Napalys, mano nuo vaikystės mėgstamas veikėjas vunderkindas, išsipildymą atradęs žemdirbystėje, – kadaise jo istorija buvo išleista vaikams ir pavadinta „Napalys darbus dirba“. Taip pat „Aleksiukas ir motutė“ su Reginos Ulbikaitės linoraižiniais (mano Vaižganto recepcija prasideda vaikystėje). Kai pakvimpa tarpluomine meile, primena Elizos Orzeszkowos romaną „Prie Nemuno“. Tai pozityvi Vaižganto utopija: „alkolikas“ Gustis beveik pagydomas, nors ne ligi galo. Pasigavau žodį „mažprotis“. Vaižganto veikėjas – Rimas Vizgirda, o Gavelio („Septyni savižudybės būdai“) – Rimas Vizbara. Vis ieškau – sutapimas ar parodija.
Antroje dalyje („Vaduvos kraštas“) nejučia patenki į patį lietuviškumo epopėjos kosmosą: „Sodiečio siela turi tam tikrus čiuptukus, neapsakomai jautrius; jais nuolat aplink graibos, kas čia naujo nutvėrus, į savo vidų įsitraukus, idant bent tam akimirksniui jį papenėtų ir atgaivintų. Ką pagaudami, tuoj tai savotiškai suvirškina: nudažo savo kalba, apgaubia asmeniškumu, paverčia pačiu savim“ (p. 437). Perskaitai ir pasijunti sodiete esanti. Epopėja „Pragiedrulius“ vadinti siūlė Vilmantė Levanavičiūtė, rašiusi apie Vaižgantą į „Metus“. Jautriai ir kartu komiškai vaizduojami vaikai (Aleksiukas, Saulius, Galinių „kvailės“), kaimo nepritapėliai (Valeras Kukulys). Tie atšiaurūs santykiai šeimoje, kuriais Vincas Mykolaitis-Putinas baisėjosi ir jautė nuoskaudas, atleidžiami ir paaiškinami – Vaižgantas net ir didžiausią blogį, žmogžudystę (Valeras nuskandina maskolį), teisina bent jau patriotinėmis paskatomis. Kritikos kliūva ir klerui – Tošynės klebonas tik barasi, bet negeba susikalbėti su keistuoliu.
John Steinbeck. Mūsų nerimo žiema.
Iš anglų k. vertė Lilija Vanagienė. K.: Jotema, 2019. 384 p.
Leidime – nė žodelio apie autorių ir kūrinį; o juk buvo galima bent glaustai – nobelininkas, kairysis, romane akivaizdžios Didžiosios depresijos ir Antrojo pasaulinio karo žymės. Itin tikslus veikėjo alkoholiko Denio portretas: neįmanoma nematyti ryšio su ekonominės krizės ir prarastosios kartos aplinkybėmis. Viena svarbiųjų temų – pinigai: „Kur pinigai, ten įprastoms elgesio normoms nėra kas veikti. [...] Pinigai netašyta, nemaloni tema tik tiems, kurie jų turi. Vargšui tai pati patraukliausia tema. Bet jūs privalote sutikti, kad žmogus, labai susidomėjęs pinigais, turi išmanyti šį tą apie jų prigimtį, charakterį, bruožus bei polinkius. Manau, kad tik nedaugeliui, tik patiems didžiausiems menininkams ir šykštuoliams pinigai dėl pinigų rūpi“ (p. 85). Nepasakyčiau, kad net ir dvasingiausiame gyvenimo tarpsnyje tai buvo visai neaktualu. Ir nors pagrindinis veikėjas Itenas Alenas Houlis sprendžia veikiau sąžinės, o ne finansų problemą, siužete abi temos susipina ligi aukštos egzistencinės įtampos.
Ilja Bereznickas. Iliustruota Chaïmo Soutine’o gyvenimo istorija.
V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2025. 75 p.
Leidinį pamačiau knygų mugėje ir nuo tada apie jį galvoju: komiksai – slapta mano meilė. Chaïmo Soutine’o konfliktas su štetlu įvyko dar vaikystėje: judaizmas draudžia vaizduoti žmogų ir kitus Dievo kūrinius. Radosi ir daugiau piešti linkusių litvakų – taip gimė Paryžiaus žydų mokykla. „Kai įsidarbindavo kroviku, apdailininku, padieniu darbininku, modeliu, iš visur būdavo išvaromas dėl visiško abejingumo ir aplaidumo“ (p. 32) – ak, kaip tai tipiška menininko biografijoje! Tapydavo nuogas (bijojo susitepti vienintelius drabužius). Tikrąja šio žodžio prasme badavo, vienu metu ausyje turėjo blakių lizdą. Jo paveikslai nuostabūs: deformuoti kūnai atspindi tragišką sąmonės luošumą. Mirė nuo peritonito 1943-iaisiais nacių okupuotame Paryžiuje, palaidotas su netikrais dokumentais. Iljos Bereznicko piešiniai, derinami su paveikslų reprodukcijomis, sukuria morališkai sunkios, sudėtingos medžiagos atraktyvumą.
Vaiva Rykštaitė. Viena Indijoje.
V.: Tyto alba, 2023. 394 p.
Man Vaivos Rykštaitės literatūrinė ir socialinė raiška yra kažkas Kito, priešingos asmenybės sanklodos, todėl ja dera domėtis. Nesu daug keliavusi, bet net aš nepatikėčiau taksistu, tvirtinančiu, kad sudegė mano užsakytas viešbutis. Nors gal tai literatūrinė režisūra? Iš pradžių keliautoja vaizduojama kaip naivi, vėliau pasimoko – juk turi įvykti poslinkis siužete. Tik neįtikina naivumas. Kaip ir Linos Simutytės pasakotojai, protagonistei (o gal ir visai kartai?..) būdingas prakutimo ir vartojimo džiaugsmas. Baisiai keistas epizodas (p. 94), kuriame keliama versija, esą moterys klykia, pamačiusios tarakoną, kad atkreiptų vyrų dėmesį. Tikrai, Rykštaitė man yra šis tas radikaliai Kito. Į Indiją netraukia, per sudėtingai žvelgiu į skurdą.
