Mergaitė siuvinėtais džinsais
Klausučių kaimo pradinė mokykla – mano mokykla nevisiškai tiesiogine prasme ar požiūriu. Mums su Roma tai buvo pradinė draugystės, erotikos, grožio ir svajonių mokykla.
Nebuvau šios įstaigos mokinė. Turėjau privilegiją joje lankytis per mokinių atostogas. Šioje ypatingoje įstaigoje mokytoja dirbo mano vienmetės draugės Romos mama. Virš mokyklos, antrame pastato aukšte, buvo įkurti du valdiški butai mokytojų šeimoms. Klausučių pradinės mokyklos mokytojos ir mano tetos šeimai – pastarojoje mokytojai buvo du, važinėdavo autobusu į Butniūnų kaimo aštuonmetę už keleto kilometrų.
Mokytojų šeimų butų laiptinės aikštelėje stovėjo ilgas medinis suolas. Po ilgesnio laiko susitikusios su Roma iš džiugaus susijaudinimo vos galėdavome viena kitai pratarti žodį. Sėsdavomės to suolo galuose ir po truputį, vis pasijuokdamos, artindavomės viena prie kitos tarytum tiltu. Laiptinėje buvo šilta ir šviesu, čia mus šildė ir nekalta vaikiška abipusė meilė. Kol galiausiai kas nors praverdavo duris, ragindamas skirtis – valgyti, miegoti. Mokytojos duktė Roma turėjo ir kitų kaimo vaikams privalomų darbų. Po pamokų mokytojų laukdavo karvės, kiaulės, vištos, triušiai, daržai ar šienas. Taip sovietinė sistema įsivaizdavo tobulą kaimo mokytojo gyvenimą. Toks jis, tuometinėmis mano akimis, ir buvo. Su gyvulėliais ant žemės, su lūžtančiomis knygų lentynomis aukščiau. Savo tetą prisimenu skaitančią vakarais, akiniais pabalnota nosimi – tai man reiškė, kad ji tikrai protinga. Sakydavo, kad prie knygos – jos laimingiausios gyvenimo valandos.
Butai buvo be vandentiekio ir kanalizacijos, vandenį iš šulinio kibirais tekdavo užsinešti laiptais aukštyn, tokia pačia tvarka žemyn keliaudavo paplavos. Paleidus vidurius, iki lauko tualeto galėjai ir nebesuspėti. Jeigu kam nors panašiai nepasisekė, nutikimas nebuvo juokingas, anekdotų apie tai niekas nepasakojo. Sykį susukus pilvą, panaudojau polietileninį maišelį, jį pabandžiau atsargiai nuleisti žemyn pro langą. Ankstyva mokyklos mokytoja, atradusi keistą dovanėlę anksčiau už mane, spėliojo, kas gi čia taip bjauriai pokštauja. Pasirinkau patylėti.
Iki šiol prisimenu šviežiai latviškais emaliniais dažais išdažytos mokyklos salės kvapą. Erdvė, kurioje palei vieną sieną stovėjo juodas pianinas, palei kitą – medinė gimnastikos sienelė, atrodė įkvepianti. Tobula, asketiška scena savęs negebančiam suvokti „aš“, nesuvaldytai minčiai, neapibrėžtam garsui. Čia mano balsas skambėjo, o kūnas užėmė reikšmingą vietą. Kiekvienas judesys, kaip man atrodė, tapdavo ryškus, kaip kad tampa bet kuris judantis objektas ten, kur aplink tvyro daiktais ar bruzdesiu neužgriozdinti laikas ir erdvė. Šokdavau priešais, kaip įsivaizdavau, geranoriškai nusiteikusias nematomas dvasias, vaiduoklius ar visa regintį Dievą. Mano draugė buvo supratinga veiksmo bendrininkė – scenos veikėja ir žiūrovė.
Betgi ten, kur daug Dievo, beveik visada netrūksta ir velniavos. Dabar galėčiau sakyti, kad kur kas geriau visiems būtų buvę, jei draugės mamos stalčiuje nebūtume radusios tų pornografinių nuotraukų. Labiausiai prisimenu valtyje nufotografuotus išsikėtojusius nuogalius, vienas jų – vyrukas padžiūvusiais raumenimis ir neįtikėtinai stambiu, kaip mums pasirodė, lyties organu. Tarsi visa jo vyriška stiprybė būtų susitelkusi vien tik ten. Mums, dvylikametėms, tokie vaizdai labiau priminė vaikams skirtas šiurpes nei ką nors, kas keltų geismą. Nespalvotose, blausiose nuotraukose matomi vaizdai mums liudijo ne malonumą, bet agresiją ir galbūt skausmą. Betgi tai traukė, nesitraukė iš vizijų. Viliojo grįžti prie to stalčiaus tarsi masalo. Turbūt panašiai, kaip kadaise žmones traukdavo už pinigus rodomi apsigimėliai ar pasakojamos šiurpės, kaip iki šių dienų kažką traukia žiūrėti siaubo filmus. Arba veržtis ten, kur rizikinga. Plaukti ten, kur kojomis nepasiektum dugno. Įsigauti į svetimą sodą saldaus, sultingo obuolio ar kriaušės. Žiūrėti pro rakto skylutę, nesvarbu, ką ten pamatytum, – svarbu, kad esi nematomas, nenujaučiamas, panašus į vaiduoklį. Kas dabar galėtų pasakyti, iš kur tos nuotraukos atsirado mokytojos stalčiuje, kokiu tikslu ten buvo laikomos, kodėl nepasvarstyta apie jų keliamus pavojus? Kaimo moters vargus vargstančiai, tris vaikus auginančiai moteriai visa tai galėjo veikti tarsi nešvankaus sapno punktyras – ne iki galo tikroviškas, taigi ir vargiai grėsmingas.
Tą vasarą Klausučių pradinė buvo paversta stovyklaviete. Darbo ir poilsio stovyklos – taip tada vadindavo – nakvynės vieta. Ant salės grindų pridėliota čiužinių, jie buvo skirti per atostogas kolūkyje įdarbinamiems mokiniams. Šios vietos mokytojų ūkiui, o ypač mudviem su Roma, tai buvo dvejopos reikšmės nuotykis. Stovyklautojai mums iki tol saugiame kieme trikdė mūsų laisvę, betgi vietoj to siūlė naujų reginių ir pokalbio temų.
Vakarais stebėdavome keleriais metais už mus vyresnius paauglius, ypač merginas, mat vaikinų buvo vos keli, ir jie niekuo nebuvo mums įdomūs. Ne viena tų paaugliukių buvo ryški, verta spoksoti ir aptarinėti, būti stiliaus ar manierų pavyzdžiu. Pačias mums įdomiausias buvo smagu palyginti, aptarinėjant jų grožį ar individualumą. Viena jų mums atrodė pamaiva, kita – pernelyg surūgusi, trečia – susikūprinusi. Beveik sutartinai nusprendėme, kad pati žaviausia – mergina, ant kurios džinsų kišenių matėme siuvinėtas gėles. Tai buvo išskirtinis ženklas! Neteko girdėti, kad kas nors ją šauktų vardu, taigi taip ją ir vadinome – mergaite siuvinėtais džinsais.
„Štai ji, štai ji!“ – šnypštėme viena kitai pamačiusios džinsuotąją. Esu tikra, kad tariamai gero skonio vertinimo kriterijai buvo mano savivalės produktas. Turėjau tam teisę, buvau žmogus iš didelio miesto – Panevėžio. Žinojau, ką reiškia džinsai, vienokie ar kitokie. Kita vertus, žinojau ir šį tą daugiau, ko nebuvau girdėjusi ar mačiusi. Siuvinėti džinsai nebuvo mados avangarde. O tie netgi nebuvo firminiai. Ir būtent siuvinėtos gėlės ant paprasto sovietinės pramonės gaminio, apgulusio sumoteriškėjusius paauglės klubus, tapo tuo, kas man skleidėsi kaip revoliucingas gėris, užuomina į nematomą grožį, racionalumą, kūrybą, drąsą, gebėjimą išeiti iš taisyklės, padiktuoti savo tiesą, galų gale – pasikliauti savimi. Drąsiai, linksmai, išdidžiai. Nesivaikant visuotinai priimtų standartų. Jau paauglystės metais siekti firminių „Wrangler“ ar „Levi Strauss“, turguje pas spekuliantus kainuojančių tiek, kiek daugelis neuždirbdavo ir per mėnesį, man atrodė amoralu ir absurdiška. Už pirmąjį savo atlyginimą, padirbusi kur nors gamykloje ar kolūkyje, svajojau nusipirkti ne džinsus, o kambarinį gauruotą šuniuką.
Mergina siuvinėtais džinsais nebuvo perdėm liekna, gal greičiau priešingai. Į akis krito tvirti platoki klubai, kurie tarsi ir nebuvo to meto grožio standartas paauglei. Prie tvirto merginos stoto gražiai derėjo skaistus veidas, vešlių tamsių plaukų kasa, skaidri plati šypsena. Mudviem su Roma ši visuma reiškė pasigėrėtiną grožį ir meilės, dar neįsikūnijusios, pažadą. Jautėmės tą mergaitę įsimylėjusios. Nesavanaudiškai, neskausmingai susidūrusios su meile, neturinčia praeities nei ateities, bet kažkaip susijusia su tuo, kas nekintama. Galbūt amžinybe? Tam tikras tos meilingos asmenybės apkūnumas mums atrodė tarsi naujas, nepripažintas grožio standartas, jautėmės jo atradėjos. Suvokimas apie tai užgulė mane tarsi atsakomybė: atradęs naują grožį privalai apie jį paskelbti, jį paženklinti, išaukštinti, išryškinti, apdovanoti. Bet kaipgi tai turėtų atrodyti?
Vieną tų trumpos stovyklos dienų pasiūliau Romai suskinti džinsuotai mergaitei puokštelę, prisegti prie jos raštelį, kam skirta. Kokios tai buvo gėlės? Prisimenu tik užrašą „Mergaitei siuvinėtais džinsais“ ir nervą, kai prieš stovyklautojų darbo dienos pabaigą padėjome gėles kažkur šešėlyje prie mokyklos durų. Ar pritaisėme prie durų rankenos? Visa tai tarsi kokios nematomos žiedadulkės lydėjo kutenantis, kvapą gniaužiantis jaudulys. Vaizdavomės, kaip mūsų pripažinimo ženklas atsiduria mūsų garbinamos merginos rankose. Ir, žinoma, tai visiškai nieko bendra neturėjo su tomis gąsdinančiomis nuotraukomis pradinės mokyklos mokytojos stalčiuje. O gal vis dėlto priešingai – kaip tik turėjo? Galbūt tai, ką pamatėme tose nuotraukose, pasirodė kaip tikras bet kurio vyro pavojus, grožį ir švelnumą pakeičiant jėga, agresija, nuspėjamu brutalumu. Ankstyvoje paauglystėje, atrodytų, jau turėjome tam tikrą kultūrinį užtaisą, kuris įgalina pakoreguoti ne itin saugų ir ne visada gražų pasaulį. Žinoma, buvome linkusios supratingai manyti, kad mūsų puokštelę mergina priims kaip ženklą iš paslaptingo vaikino, bet mums tai neturėjo didelės reikšmės. Svajojome padovanoti jai akimirkos laimę, atsidėkodamos už suteiktą džiaugsmą ja grožėtis. Galų gale grožėjomės tuo, ką sumanėme ir įgyvendinome, šis mažas veiksmas buvo pasigėrėtinas mūsų kūrinys, performansas. Per jį jutome savo galią, kūrybinė energija mus nešė ten, kur dar nebuvome, užpildė mūsų mintis kažkuo, ko dar nebuvome mačiusios nei girdėjusios, nei pačios sugalvojusios kada nors anksčiau.
