Gyvulukė iš „Lesbiariumo“
Gyvulukė galėtų būti panaši į marmurinės kiaunės jauniklį, kurį pavakarę pastebėjau liuoksintį šalia trobos sodyboje. Jo judėjimo trajektorija sudarė banguojančią kreivę – tarsi į žemę nukreiptu delnu imituotum jūros bangavimą. Iš toli – juodas, bet priėjus tamsiai pilkšvas padarėlis įsispoksojo į mane dviem sagutes primenančiom akim. Tada apsisuko ir nuliuoksėjo sau. Visada branginu akimirkas, kai akis į akį susiduriu su laukiniu gyvūnu, dar nepažįstančiu žmogaus klastos ir spendžiamų spąstų.
Gyvulukė galėtų būti ryte rasta žiurkės patelė, taikiai gulinti aukštielninka, šalia chirurgiškai tiksliai nukąstos savo galvos. Toks juodosios magijos aktas buvo atliktas katino – nepaprastai lipšnaus ir protingo padaro. Ir vis dėlto kažkuria savo esybės dalimi laukinio, beatodairiško ir kraugeriško. Katinas vardu Katinas turi kokius penkiolika baltų plaukų juodame kailyje, tuo tarsi ir išsigindamas nuo juodiems gentainiams primetamos velniavos. Kai būnu viena, prisistato vakare, neįkyriai pasiūlydamas sargo nuo vaiduoklių paslaugas. Įsitaiso netoli lovos, kurioje miegu, ir burzgia, atbaidydamas paklydusias šmėkleles, tebesiblaškančias tarp trūnijančio seno pastato sienojų. Nuo jo garsaus murkimo vibruoja mano lova ir pagalvė, kažkuriuo metu atrodo, kad prie trobos privažiavęs nematomą transporto priemonę burzgina Hipnas; tam, kad panardintų mane į sapnų karaliją. O Katinas, atlikęs savo pareigą, ropščiasi pro langą ir pradingsta tokioje pat juodoje kaip jo kailis tamsoje, protarpiais nuliejamoje švininės šviesos – kai pro debesis į žemės reikalus nepatenkinta dėbteli išpurtusi pilnatis.
Laimos Stasiulionytės nuotrauka
Kačių, gal net juodų, esama Dovilės Bagdonaitės naujojoje eilėraščių knygoje „Lesbiariumas“. Jomis, spėju, įvardinamos plėšrios ir nepriklausomos merginos. Juodomis katėmis tiktų būti neformalėms gotėms. Tiesa, joms Dovilė iš žodžių sudėliojusi šikšnosparnio, nešančio pelę, siluetą: „Mergina gotė ruošia tau pietus.“ Ten esama ir šunų, galbūt retriverių – ištikimų, gauruotų, nuolat besišypsančių geruolių. Kiaunių ir žiurkyčių knygoje neradau, bet „Lesbiariumo“ gyvulukių klasifikacijoje šie tipažai, neabejoju, irgi rastų savo vietą. Juk kam tuomet juodų kačių, jei jos, susimedžiojusios žiurkikę, negali nukąsti jai galvos.
„Lesbiariumas“ (leidykla „Baziliskas“), išėjęs liepos pabaigoje, papildė LGBTQ+ poezijos vasaros, o knygos redaktorės Giedrės Kazlauskaitės teigimu, LGBTQ+ literatūros metų naujienas. Gali būti, kad, be „Lesbiariumo“ ir neseniai pasirodžiusios Artūro Tereškino eilių knygos „Lipnūs kūnai“ (leidykla „Kitos knygos“), iki šių metų pabaigos dar sulauksime ir LGBTQ+ prozos.
„Lesbiariumas“ – šmaikšti, gaivi, gerąja prasme infantili ir nepretenduojanti būti labai dvasinga eilėraščių knyga. Išėjusi vienu banaliausių metų laikų – vasarai ritantis į rugpjūtį ir normaliems niūriems lietuviams jau truputį ilgintis rudeniško splino. Pati autorė teigia, kad jos poezija – universali, nebūtinai skirta lesbietėms. Sakyčiau – gal ir taip, gal ir ne. Bet vasaros karštyje žalčių pynėms ant kūdros lieptelio vejantis į „mylimosios spenelį“ (toks piešinys knygoje irgi yra!), ūbaujant pelėdoms, klykaujant kirams, knygoje tradiciškai pavadintiems žuvėdromis (ak, tie rašytojai ir poetai, vis norintys sutaurinti plėšrius pajūrio ir didmiesčių šiukšlynautojus kirus), galima sutikti: knyga apie mus visus; gyvulukus.
