Paleiskit, poetų mirtys

Šokiai, Aidai. Ne dervišų, banali zumbos treniruotė – nebūčiau ėjus, bet kitokios vasarą nevyksta. Tokiomis aplinkybėmis sužinau. Dirbtinai kilnoju rankas ir kojas, net šypteliu. Liūtis su saule pro langą, Antakalnis verkia. Žinia sukrėtė, kaip ir visus, bet simboliška ją iššokti, kaip siūlo knygos pavadinimas.

Chronologiją mano sąmonėje dėlioja poetų mirtys, ne prezidentų ar vyriausybių kaita. Nelengva priimti mirtį to, kuris atrodė nemirtingas; kurio mirtimi vis dar abejoji, netiki – jis yra, tik pasislėpęs. Tebematuoju laiką iki ir po Daunio, Miliauskaitės, Baliukonės, Gedos, Kukulo, Martinaičio, Navako, Jakimavičiaus, Rastausko. Tai ribos, emociškai susaistytos ir su asmeniniais įvykiais. Jeigu galėtume numatyti literatūros istoriją, kurioje vieni ateina, o kiti išeina, tokia vizija kiek primintų Shakespeare’o metaforą apie pasaulį kaip teatrą. Mus apėmusi iliuzija, kad galime patys tą režisuoti, aprašydami ar įvertindami.

Mirties situacijoje pirmiausia atsimeni santykio istoriją, net jei ji grynai knyginė, be didelių familiarumų. Paauglystėje atradau „Dulkes“, lyg ruošiausi skaityti „Vergus“ meninio skaitymo konkurse. Ir „Poezijos pavasarį“ pamenu, tikriausiai klausytą per radiją, – teikiant premiją užsiminta, kad premija Aidui bus rimta paskata nebegerti; šitą įsidėmėjau net būdama keturiolikmetė. Labai mėgau Marčėno literatūros apžvalgas „Šiaurės Atėnuose“, jos būdavo šmaikščios, pasakydavo ir aštriau, ne visai korektiškai. Buvo man palankus nuo pat 2000-ųjų, pagyrė „Nemune“ spausdintą „Babelę“. Ir vėliau, kai jau rašiau eilėraščius, buvo nežinia dėl ko palankus, drąsino („Sakiniuose“, „Kasdienyne“). Bet tą pasakyti gali bene kiekvienas rašantysis, kuris buvo Aido pastebėtas. Į „Šiaurės Atėnus“ rašiau recenziją apie eilėraščių rinkinį vaikams „Žmogaus žvaigždė“ (su dailininku Šarūnu Leonavičiumi); profesorė Viktorija Daujotytė, mums baigiant vieną seminarą, Alumnate prie vyno taurių citavo eilėraštį „Mėnulyje nieks negyvena“. Iš tos Marčėno ir Leonavičiaus knygos-meno kūrinio, skirto labiau mums negu mūsų vaikams. Į „Naująjį Židinį-Aidus“ rašiau apie „Ir“; visas jo naujai išeinančias knygas godžiai skaičiau, minėdavau knygų apžvalgose. Stengiausi būti sąžininga, nes didelių poetų kritika jau nebegali sužeisti. Vertinau nuoseklų, valingą poezijos rašymą, kurį išlaiko ne visi, bijodami inercijos.

Kai Marčėnas gavo Nacionalinę premiją, dirbau knygyne. Jaunuoliai ateidavo ieškoti „Pasaulių“, iš to buvo aišku, kad poetas mylimas, jo kalbos kodai suprantami jaunesniems. Kartu rinkome jaunąjį jotvingį: Marčėnas žaismingai metė monetą, nes negalėjo apsispręsti tarp dviejų kandidatų. Tempiausi keturmetę dukrą į ilgai trunkantį Marčėno kūrybos vakarą Nacionaliniame dramos teatre. Rūbinėje nugirdau hipsterės repliką: „Tai vaiko kankinimas“ (gerai, kad pati neturi vaikų, nes dar užaugtų nesutraumuoti). Stovėjau eilėje autografo, viena mergina atsinešė visui visas Marčėno knygas – jam pačiam tai paliko didelį įspūdį. Tas bravūriškas raštas Rašytojų sąjungai, po mirties paskleistas socialiniuose tinkluose. Kitados žiūrėjau į tai skeptiškai, siejau su bohemiška Marčėno jaunyste, bet gerai atsimenu vaizdą, kaip 2012-aisiais Aidas, išeidamas iš „Poezijos pavasario“ almanacho pristatymo, meta auką į dėžutę Tomo Arūno Rudoko laidotuvėms. Iš to nebylaus gesto išmokta, kad bendruomenėje reikia paremti kitus, kai jau gali. Alkis gariūnmečiu nelygus šiandieniniam alkiui: Valentinas Sventickas monografijoje „Šitas Aidas, šitas Marčėnas“ mini skolinęs poetui kelnes, kai reikėjo skaityti solidžioje teatro scenoje.

Eilutės, virtusios maldomis, kaip antai: „labas rytas poezija tau atsakyti nemoku“; „iš proto dainuoju ir šoku“ ir kt. Vasara, dažnai minima eilėraščiuose, tapo lemtingu metų laiku. Apie mirtį Marčėnas rašė nuo pat pradžių, neturėdamas jokios jos patirties, kaip ir bet kuris gyvas žmogus; bet turėdamas praradimų, gedulo patirtis, metafizinę nuojautą. „Sakiniuose“ ir „Kasdienyne“ fiksuojamos kultūros žmonių mirtys, nuolat mąstoma apie savo paties mirtingumą. Itin daug poezijos socialumo (paantraštės „gyvenimo srauto poezija“, „devynių gyvenimų eilės“), net jeigu kreipiamasi į mirusiuosius, rinkiniuose „Dievų taupyklė“ ir „Ištrupėjusios erdvės“. Liepos 7 dieną Mickevičiaus bibliotekoje prie lentynos vartau „Sakinius“, nežinau kodėl, kam. Kartais užtenka pamatyti kelias pažįstamas eilutes, kad įtikintų, patvirtintų savarankiškai sunkiai įvardijamas ontologines prielaidas. (Panašiai man jau yra nutikę su Vytautės Žilinskaitės straipsniu archyve: paskaitai, pačiupinėji ir gauni žinią apie autorės mirtį.) Kam duoti tokie sutapimai? Kad įsisąmonintume, kaip visa susiję ir kokioje mažoje kalboje gyvename?

Poetų mirtys jų skaitytojams gresia užgėrimu, net jei jis ne fizinis, o tik menamas. Apsėdimu, grįžimu prie knygų, eilėraščių, radijo ir televizijos įrašų. Susimąstai, kas dabar rimuodamas vaikščios po Rasas. Kas redaguos poezijos knygas. Kas toliau rašys „Sakinius“ ir „Kasdienyną“ – gyslelės subtilioms apkalboms beveik niekas iš literatų neturi, o kas turi – slopina. Kas taip beatodairiškai liudys poeto tapatybę – skaitančio fatališku balsu, atmetančio formalųjį išsilavinimą kaip rėmus, bet, priešingai negu bendraamžis Kęstutis, pristabdžiusio susideginimą. Laidotuvės – déjà vu iš Arturo Jevdokimovo filmo „Suokalbis“: pliaupia, procesijoje visi su skėčiais. Prieš tai šoko. Aidas Marčėnas, mirus Sigitui Gedai, užrašė tokią eilutę: paleiskit, poetų mirtys. Atleiskite ir paleiskit.