Apie motinystę
Esu trijų beveik suaugusių vaikų mama. Birželį mano jauniausiai dukrai suėjo šešiolika ir ta proga savo mažesnei draugei ji perleido visas „Roblox“ kompiuteriniame žaidime užgyventas gyvūnėlių kaimenes. Ką tai reiškia, turbūt gali įvertinti tik Z kartos vaikai.
Didžiuojuosi esanti daugiavaikė motina ir būsimoms mamoms norėčiau neįkyriai perduoti vienintelę žinią – vaikus auginti yra sunku. Bet, atsispyrus nuo šios paradigmos, viskas tampa paprasčiau. Motinystė yra toks nesibaigiantis procesas, jog vos pagalvojus, kad jau yra lengviau, gyvenimas grąžina tave į pradinį paradigmos tašką.
Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
Kartą, kai vaikai dar buvo maži, su vyru daiktų pritutintu automobiliu vykome ilsėtis (sic!) prie jūros. Visi trys vaikai sėdėjo kėdutėse, didesnieji sukiojo mažylės (tos, kuriai dabar šešiolika) galvą tai į vieną, tai į kitą pusę („Turi žiūrėti į mane.“ – „Ne, į mane!“), tada visi kažko susiniovė ir vienu metu pravirko. Reaguodami į triukšmą, pradėjo rėkti ir bartis visi trys jų furbiai (tokie pasišiaušę vaikiški robotai su kruopos dydžio intelektu, besimokydavę kalbėti ir gerų arba (dažniausiai) blogų manierų iš savo mažų šeimininkų), o atsiliepdamos prie viso choro kniaukimu prisijungė ir trys šeimos katės, gabenamos nešynėse. Atsimenu, kad tą akimirką paprašiau vyro apsisukti ir grįžti namo. Sustojome degalinėje, pakvėpavome ir vykome toliau. Ar jūs manote, kad po to man dar kas nors gyvenime yra baisu?
Taip, yra. Rašyti knygas. Knygas rašyti yra sunku, – dabar sakau savo draugei ir abi atsidususios palinkstame prie savų arba svetimų rankraščių.
Per šiųmetinį „Kino pavasarį“ nešiausi į kino teatrą nešiojamąjį kompiuterį ir tarp filmų redagavau A. tekstą. Aptarti taisymams išsirinkau nuošalesnę vietelę su keliais sėdmaišiais netoli nedidelės devintos salės. Susiskambinome. „Per valandą turim spėti susiderint“, – įspėjau A. ir kibome į tekstą. Po kokių penkiasdešimt minučių, skirtingom intonacijom įgarsindama A. jos veikėjus (visada savo ir kitų tekstų personažų dialogus skaitau balsu – tik tada išlenda jų nesklandumai), pakėlusi akis pamačiau, kad šalia manęs prieš seansą susirinkusi minia smalsiai klauso, o kelios moterys net palinkusios stebi, ką čia veikiu.
Aplinkui visi bičiuliai rašo knygas ir visi gyvena apimti tos keistos literatūrinės šizofrenijos, nuolat galvose gabendamiesi savo išgalvotus personažus. Tiesą pasakius, mes visi nuolat mąstome apie tekstus – rašomus ar redaguojamus. Kai mano veidas staiga persimaino lyg pamačius pamėklę ar sužinojus tragišką žinią, ir vyras išsigandęs klausia, kas nutiko, atsakymas visada būna tas pats: aš galvoju apie tekstą.
Kaip ir nuolat galvoju apie vaikus. Savus ir svetimus. Kaip peiliu smelkia žinios, kai vieni ar kiti vis dėlto pasirenka nelikti su mumis čia, tikrame pasaulyje. Išeidami ir palikdami savo vaikystės furbius, kompiuteriniuose žaidimuose pastatytas pilis ir paleisdami laisvai ganytis gyvūnėlių kaimenes bekraštėje virtualybėje. Jei ir norėčiau ypatingų galių, tai savo knygomis sulaikyti vaikus – taip, gyventi yra sunku, bet atsispyręs nuo šios paradigmos, pamažėl – kruopa po kruopos – įgauni stiprybės.
Pačiame pavasario epicentre, kai stojo tiesiog nepakeliamai sunki pilnatis, kad praplėštų paskutinius užsimiegojusius pumpurus ir žiedus, kai visiems, net racionaliausiems, čiuožtelėjo stogai, o ketvirtą ryto prabudusi girdėdavau, kaip už lango rėkia visi – paukščiai, varlės, vienu metu kukuoja keli gegučių patinai, prisiminiau tą momentą mašinoje prieš šešiolika metų.
Tikrai nebrėšiu paralelių tarp tekstų ir vaikų – tai būtų neteisinga nei vienų, nei kitų atžvilgiu. Išėjusias knygas ir tekstus kaip gegutės kiaušinius palikim kitiems – gyventi savo gyvenimą, augintis mūsų idėjas ir veikėjus kitų galvose, o knygų kaip išnešiotų vaikų metafora norėčiau, kad būtų negailestingai redaguojama. Tik tiek, kad ir rašymas, ir motinystė vis dėlto yra pasirenkamas dalykas.
