Iki vasarvidžio dar toli
Sporto žiniasklaidoje nūnai populiariausias žodelytis „pasimėgaukime“ – jis pateisina net ir šeštą ar dvidešimt šeštą vietą, nes varžybos, pasirodo, yra ištisinis džiaugsmas. Kalbėdami apie mokyklą ir surūgusią švietimo sistemą, neapsieiname be grėsmingo žodžio „patyčios“ – tai toks įvairiapusis suveltas objektas, su kuriuo reikia nepailstant kovoti. Keista, bet Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Mokyk mane“ moksleiviai (jų klasėje kažkodėl yra tik keturi) neužsiima teroru vienas kito atžvilgiu. Gal dėl to, kad jie vienspalviai ir nykiai vegetuojantys. Užtat spektaklio teksto autorė ir režisierė Laura Kutkaitė, nuo pat pradžių, nuo Mokytojų dienos šventės, pasirinkusi komedijinę intonaciją (arba kičinę, arba domino teatro), be gailesčio spaudžia vandenį iš akmens – mokytojai absoliutūs idiotai. Anglistė į pamoką atsineša savo šeimos problemas ir liepia mokiniams anglų kalba suvaidinti pusryčius-vyrą-žmoną-nėštumą; istorikė nemokšiškai pasakoja apie mokyklos evoliuciją ir grožisi savimi prieš kamerą; du fizinio lavinimo mokytojai rungiasi tarpusavyje; pilietinio švietimo mokytoja liepia kalti tezes ir įžeidinėja mokinį atsilikėlį („Skurdi tavo šeimynėlė, skurdus ir žodynėlis…“). Vienintelei biologei išskirta trumpa scena, kurioje ji vaizdingai apibūdina pelkę-mokyklą ir randa kontaktą su vaikais. Mokytojų nudailintoms, plastiškoms karikatūroms skiriama daugiausia jėgų. Be to, režisierė ir aktoriai iš anksto žino, kaip griausmingai į tokias linksmas patyčias reaguos salė, žino, kad žiūrovai bus jų laimingi bendraautoriai. Puiku: autoriau, mokyk mus ir mes kvatosime iki nukritimo.
Spektaklio anonsai, kaip visada Nacionaliniame, ištobulinti pagyromis ir šįkart pasakojantys apie kūrėjų lankymąsi daugybėje mokyklų studijuojant jų būklę ir būsenas. Darbo procese jos turėjo pavirsti šiokia tokia drama. O pavirto pamoka, kaip nevalia rašyti pjesės. Teatras nepriartėja prie realios mokyklos gyvenimo – laisvai sukritę vaizdeliai primena nebent absurdišką maišatį per mokyklinę pertrauką.
Jauna režisierė Gabrielė Urbonaitė papildo gausią plejadą debiutuojančių kine mūsų menininkų. Tačiau reikia nusistebėti, kad per kelis dešimtmečius vaikinų ir merginų su pirmais filmais pas mus pasirodė kur kas daugiau nei su antrais ar trečiais, įtvirtinančiais juos šioje nelengvoje profesijoje. Ilgos nedarbo pauzės arba paralelinis darbas (pvz., montažo režisūra prie svetimų filmų) išbalansuoja autorių.
Ir naują filmą „Renovacija“ Urbonaitė, kaip ji sako, kūrė 6–7 metus, matyt, perrašydama scenarijų ir ruošdamasi startui. Galiausiai pasirinko artimą sau ir savo trisdešimtmečių kartai „filmą apie mus“ – šiltos intonacijos, supaprastinto, kiekvienam atpažįstamo siužeto istoriją. Kas gali būti aiškiau už namo ir savo paties, jau lyg ir subrendusio, atnaujinimą?
Nuo pat pradžių visos kortos dedamos ant stalo atverstos. Ilona tvarko naują butą ir dirba – ne itin noriai verčia iš norvegų kalbos (rodomas vis tas pats užstrigęs sakinys), taip pat bendrauja su draugu ir jaunikiu Matu, pasirinkusiu mėgstamą gido profesiją. Tas bendravimas vienodokas – koldūnų arba makaronų valgymas ir tvarkingas mylėjimasis lovoje, na, kartais trumpi pokalbiai – kas kur eis ir kada grįš. Diena iš dienos. Lakstančio po Vilnių Mato tai neužknisa, o štai namisėdai Ilonai, gręžiamai renovacijos garsų, jau atsirūgsta klausimėlis: ir tai jau viskas? Taip, viskas! Nebent pro langą štai ims ir įlips statybininkas ukrainietis ir Ilonos egzistencija bus šiek tiek paįvairinta.
Gyvenimo monotonija ima graužti jau ir šios sėkmingos kartos atstovus – laiptinėje iš kaimynų rezginės pasipila apelsinai, o kitą kartą – bulvės. Stambiu planu prašliaužia sraigė (jos minivaidmuo čia nelabai dera)… Tik tiek tų įvykių. Nuobodu ir neramu Ilonai.
Žinoma, yra dar atsitiktiniai šios istorijos praeiviai – trumpam vaikus aplankantys ir paburbantys tėvai, kurie yra nelaukiami ir po kurių išėjimo lengviau atsidūstama. Dar yra vakarėlis su niekaip neišryškintais senais draugais ir vėlgi – sugrįžimas prie įskilusios geldos. Nors tos geldos nesimato, ji tik nujaučiama, Ilona ir toliau, prisitaikiusi prie Mato, egzistuos, vers vis tą patį sakinį iš norvegų, mylėdamasi sukurs ne itin vykusį eilėraščio posmelį. Padės aplieto buto šeimininkei. Ir nueis Vilnelės pakrante į nežinią, tiksliau, į kasdienybę.
Filme nėra jokios dramos, net barnis su Matu neperžengia padorumo ribų – nujauti, kad jiedu susitaikys, bučiniu apdovanotas Olegas išvažiuos į Ukrainą, o namo renovacija galų gale pasibaigs, ir nieko tokio neįvyks. Atsinaujinimo iliuzija – kaip tos švarios namo sienos – sutviskės tik iš išorės, o viduje namo ir žmogaus viskas liks kaip buvę. Kažkodėl atrodo, kad Ilona taip ir netaps pagrindine savo istorijos veikėja – liks epizodinė. Tokia slopinanti aistras pasakojimo stilistika.
Iloną puikiai vaidina Žygimantė Jakštaitė („Bėgikė“). Ji viena iš mūsų dabartinių žvaigždžių, kurių žvaigždėmis nepavadinsi. Su tokiais lengviau susitapatinti, bet jų kasdieniškumu menkiau žaviesi. Kita dominuojanti tendencija – užsidarymas taikioje buityje ir dvasiniame pasaulėlyje, atsisakymas nuo bet kokio epinio sureikšminimo („Renovacijoje“ Olego ir Ukrainos linija yra vos nubrėžta, pagalbinė). Smulkus siuvinėjimas kryželiu yra dailus, tačiau jis vienadienis, tiesiog lengvo žiūrėjimo.
Šio amžiaus pradžioje Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapną“ įžūliai, bet talentingai pastatė Oskaras Koršunovas. Minimalistinis, vien lentomis manipuliuojančių aktorių vaizdas ir bildesys pakerėjo ir įrodė publikai, kiek naujos gyvasties galima išspausti iš senos veikėjais bei įvykiais perpildytos šekspyriškos komedijos. Ant tos primityvios lygios lentos buvo išrašyti visi meilės ir nemeilės žodžiai – tereikėjo juos tau pačiam įsivaizduoti. Ir lengvai įsivaizdavai!
„Vasarvidžio nakties sapnas“. Martyno Aleksos / LNOBT nuotrauka
Nūnai LNOBT pasiryžus pirmąsyk imtis XX a. viduryje Benjamino Britteno (1913–1976) sukurtos operos „Vasarvidžio nakties sapnas“ Šekspyro gausa nuo pirmo „kadro“ liejasi per kraštus. Kas tik neapsireiškia scenoje per tris veiksmus – nuo purpsinčių, šikšnosparnių sparnais mosuojančių ir pagalvėm besipliekiančių mažųjų atlikėjų elfų iki gigantiškų proporcijų liūto kaukės (šita, sakyčiau, tuščia parodija sustingdo ir stabdo operos veiksmą). Atrodo, mažai trumpintų poetinių subtitrų nespėji skaityti (dažniausiai jie išreiškia atmosferą, o ne konkrečius veiksmo posūkius, todėl ne visi yra būtini). Bet juk reikia ne skaityti, o stebėti, kas plinta scenoje! Kokia skirtingų žanrų, kontrastinga muzika pildo erdvę!
Scenoje slankioja įstabūs daugiabriauniai bokštai (scenografas Vytautas Narbutas), kurių negyva choreografija esi priverstas žavėtis, – iš tiesų jie ir yra vertingesni už nevykėles nerangias įsimylėjėlių poras, be to, sapniškai apšviesti, vėl grąžina prie minėtų O. K. lentų. Scenos palubėse aukštyn kojom prikabinta daugybė kėdžių – turbūt tai aliuzija į vasarvidžio meilių apverstas puses (nors toji užuomina asocijuojasi ir su Alisa Veidrodžio karalystėje). Hermijos ir Elenos smetoniški apdarai (kostiumai ir grimas Juozo Statkevičiaus) tinka moteriškaitėms prie apkvailintų veidų – taip pat kaip ir finale ant išsvajotų lovų susodintų nuotakų miesčioniškos vienodos suknios. Įdomiai pristatoma aktorių mėgėjų trupė: juodi amatininkų kostiumai – geriausia spektaklio parodija, kurią ne iš karto perkandi.
Pastatymą režisavo Šekspyro žinovas Gintaras Varnas. Pristatydamas spektaklį jis akcentavo „išoriškai labai linksmą, žaismingą, bet iš tiesų niūrų kūrinį“. Nes meilė yra visiškas atsitiktinumas, gali pamilti asilą ir atsipeikėjus dėl to bus gėda. Ak, ji gali būti ir šiokia, ir anokia, Romeo ir Džuljetos (pjesėje Piramo ir Tisbės) laikai praėjo, jie virto bukomis medinėmis lėlėmis, o dabar štai bjaurus asilas pasirodo sekso epizodėlyje… Režisierius vis dėlto nedrįsta plačiau aktualizuoti neišvaizdžių nūdienės meilės formų, jos atsispindi nebent kostiumų dizaine. Meilužių poros lieka tokios pačios ir pradžioje, ir pabaigoje, jų individualybės nėra išryškintos – atėjusios į protą ir grįžusios pas savo ankstesnius mylimuosius, jos vos susigėsta. Juk tai buvo tik sapnas.
