Ar pasaulyje yra daug vilties?
Po Henriko Ibseno „Laukinės anties“ Jaunimo teatre girdi, kaip publika kuždasi ir mėgina prisitaikyti pjesės rūbelius sau – tuo labiau kad ir per patį spektaklį, trumpam užsidegus šviesai, aktoriai kreipiasi į keletą žiūrovų ir klausia: slepiate, meluojate savo artimiesiems ar mėgaujatės rėždami tiesą? O kaip pats spektaklio režisierius? Oskaras Koršunovas šiame ilgokai į dienos šviesą trauktame pastatyme yra labiau melo (na, tegul iš dalies švento) nei tiesos pusėje – teisuolis ir fanatiškas pasaulio tvarkytojas Gregersas (akt. Donatas Želvys) jam atgrasus. Nors O. K. ankstesnė kūryba, sakyčiau, yra būtent gregersiškas tiesos lukštenimas. Juk tiesa ir meniškai apipavidalintas teisuoliškumas išaukština, sustiprina kūrėją…
Lauros Vansevičienės / Jaunimo teatro nuotrauka
Įdomu, kas gi būtų atsitikę su šios pjesės gražia šeimynėle, jeigu staiga apsireiškęs senas draugas Gregersas nebūtų išvilkęs paviršiun jos bjaurasties? Girtuoklis tėvas žygiuotų į palėpę ir apsimetęs medžiotoju šaudytų vištas; jo sūnus – oblomoviškas Jalmaras (akt. Valentinas Novopolskis) – suptųsi į chalatą ir iki senatvės svaičiotų apie genialų išradimą; žmona pataikautų vyrui ir užmirštų jaunystės nuodėmes; paauglė duktė užaugtų ir greičiausiai taptų prie namų prisirišusia neįgalia senmerge, šiek tiek panašia į Norą…
Taigi, šventas buitinis melas spektaklyje pristatomas pozityviai (pirmame veiksme) – ir šiandien tai skamba kaip nauja moderni tiesa. Parazito vyro ir nedoros žmonos santykiai yra visiškai įmanomi, toleruotini, o jeigu imsi kalbėti apie moralinę skolą, žlugsi. Geriau nematyti savo artimųjų nuodėmių. Ne veltui pjesėje yra du ankantys personažai. Beje, senatvėje atsivertęs Gregersas vyresnysis (akt. Vytautas Anužis) ginčuose su revoliucinguoju sūnumi taip pat nėra juodinamas, jis kelia užuojautą. Regis, psichologine aktorių vaidyba grindžiamas spektaklis kol kas teisina ramios miesčioniškos, idealų atsisakiusios šeimos modelį.
Novopolskio tragikomiškai pristatomas minkštakūnis Jalmaras mums yra artimas – jis šiuolaikiškiausias iš visų veikėjų. Keista ar ne, bet simpatijos krypsta į jo pusę. Melas – pozityvus, netgi humaniškas! Jo antipodas, kampuotas Želvio Gregersas, kažkam primins nūdienius rėksmingus politinius tipažus, o kažkam regėsis kaip dar labiau įpykęs „naujasis Hamletas“. Sakyčiau, to pykčio įsisiūbavimui pritrūko aiškesnių santykių su žmogaus nuodėmes linkusiu slėpti Daktaru (akt. Andrius Bialobžeskis). Ne itin prie spektaklio kūno prilipo politikuoti mėginanti čechoviška scena su kertamų miškų vaizdo projekcija ir monologu. Tačiau ši „Antis“ yra nuo visuomenės problemų atribotas, šeimyninis kūrinys, kuriame – lyginant su ibseniada – neįprastai daug vietos skiriama augančiam problemiškam vaikui (akt. Gintautė Rusteikaitė). Manau, kad tai galėjo būti pretekstas režisieriui dar labiau pririšti spektaklį prie nūdienos, bet kol kas matome tik paklusniai pasiaukojančią mergaitę.
Scenografija, padalinta į realistinę ir simbolinę, stiklo durų darinėjimas, susišūkavimai, bėgiojimas ten ir atgal, projekcijų begalybė kiek trikdo, neleidžia raustis vien tik į „naminę antį“. Laimi Ibseno aštri, tiesiog vesterniška intriga, jo didaktika, pralaimi tobulų psichologinių vaidmenų lipdymas, kurio režisierius siekia ir kurio publika be galo pasiilgusi.
Neabejotinai yra apie ką po spektaklio mąstyti ir dėl ko ginčytis. „Laukinė antis“ ir vėl kelia jaunimiečius į Lietuvos teatro lyderio poziciją.
Politologijos mokslus baigęs ir į kino režisūrą perbėgęs („Nova Lituania“, 2019) Karolis Kaupinis pristato seniai suplanuotą filmą apie 1991-ųjų įvykius – „Badautojų namelis“. Jį pažiūrėjus nesitiki, kad tas pats Kaupinis kadaise sukūrė opusą apie 1938-ųjų Kauną. Gal tik karti ironija išlikusi iš ano išblizginto debiuto, bet ironija, žinia, yra daug – ypač nūdieniame kasdienes smulkmenas nuolat žarstančiame lietuvių kine.
Naują filmą pristato reklaminis šūkis „Gražu svajoti, bet yra
Kadras iš filmo
realybė“. Didvyrišką realybę užsiplėšęs atkurti režisierius puola stačia galva ir nebijo nusilaužti kojos. Jis yra labai narsus, net įžūlus – be skrupulų nugesina 1991-ųjų patosą, tuometinius mažus ir didelius veikėjus paverčia eiliniais piliečiais, jo kine LRT – tikrai ne bastionas. Nežinia, kaip tai patiks ir įtiks šiandieniniams televizijos vadovams (hm, ar toks deheroizavimas atitinka „Šalin rankas“ politiką?). Šiaip ar taip, itin laiku, per tūkstantinius naujųjų badautojų streikus pasirodęs filmas, matyt, veiks kaip dabartinių realių įvykių katalizatorius. Juk televizija, rankas pašalinusi ar nepašalinusi, dirba toliau, taip pat kaip Diktorė (akt. Ineta Stasiulytė) grįžta į sujauktus kabinetus, susitvarko, pasisodina Direktorių (akt. Arvydas Dapšys) ir – kaip toje pasakoje – niekas, mergele, nepasikeis…
Režisierius mėgina išradingai pritaikyti savo politologijos mokslus, verčia publiką ginčytis, kas buvo ne taip. Nors tos publikos – masuotės – pačiame kuklios apimties filme beveik nėra, o jeigu šmėkšteli būrelis, tai bebalsis. Badautojų namelis stovi tyruose, lyg ir prie Konarskio gatvės daugiabučių, ir nieko svarbaus jame nevyksta. Jokių revoliucingų kalbų. Scenarijaus autorius Kaupinis dialogus parašė visiems personažams individualiai, visi aktoriai gauna savo istorijas, kurias pasakoja tarsi užmiršdami, ko jie čia susirinko. Tos istorijos, konkretūs žmonės, ir yra filmo turinys. Dėl tokio sužmoginimo, situacijos supaprastinimo filmo įtampa gerokai slopsta. Režisierius nenori banaliai stiprinti veiksmo netgi šalia su ginklais stovinčiais rusų kareiviais (ką būtų padarę visi kiti lietuvių režisieriai). Dėmesį labiau traukia periferiniai personažai – ypač lauželį kūrenantis disidentas. Taip pat gyventojai rusakalbiai, pas kuriuos užeinama pasišildyti ir trumpame epizode atskleisti svetimą pasaulėjautą. Filmo autorius nesiima tiesmuko vertinimo, jis laviruoja, pilkame namelyje kalbama ne apie kovą už teises, o apie maistą ir asmeninį Diktorės gyvenimą.
Stilistiškai sulėtinta, tarsi suretinta filmo eiga primena suomių kiną. Tačiau Kaupinis nėra kaurismekiškas estetas. Už meną jam yra svarbiau mintis. Kinas kaip toks nėra jo siekis, tik priemonė kalbėti ir pasakyti tiesą. Bet tuomet jo tiesa praranda dalį įtaigos ir tikrumo.
Amsterdamo festivalyje apdovanotą dokumentinį filmą „Traukiniai“ lenkų režisierius Maciejus J. Drygas sukūrė drauge su lietuvių garso režisieriumi Sauliumi Urbanavičiumi ir prodiusere Vita Želakevičiūte – savo žmona ir Vytauto Žalakevičiaus dukra. Todėl galime manyti, kad Drygas, kadaise studijuodamas Maskvoje, mokėsi ir iš mūsų garsaus kūrėjo, ir iš kitų rusų kino montažo meistrų.
Kadrai „Traukinių“ kronikiniam pasakojimui buvo ilgai renkami daugelyje pasaulio archyvų. Tuomet jo didenybė Montažas padarė stebuklą – sukūrė naratyvą su XX amžiaus pirmos pusės traukiniais, kurie įvažiuoja į tavo sąmonę bežodžiais vaizdais ir šimtaprocentiniu tikslumu įrodo, ko ir kodėl žmonija pasiekė praėjusių dviejų pasaulinių karų istorijoje. Filmas prasideda nuo ankstyvojo traukinio gimimo – dar Didžiojo Nebylio laikais depuose filmuojamų garvežių ir vagonų surinkimo. Vėliau traukinio likimą pasiglemžia militaristika. Nespalvoti kadrai sprogsta nuo minios į karą ir iš karo traukiančių kareivių, kurie būtent bėgiais bus greičiausiai pristatyti ten, kur reikia. Režisierius subtiliai, naudodamasis menkiausiais gestais ir užuominomis vieno turinio vaizdą perstumia ir suriša su kitu; perpildytą karu žiūrovo kantrybės taurę pakeičia neilga poilsio valandėle su šokiais, balandžiais, pasitinkančiųjų veidais perone, atskiro žmogaus kadru kupė, žvilgsniu pro vagono langą… Išvystame nematytus kadrus su garsiomis keliaujančiomis personomis: už suglamžyto laikraščio besislepiančiu Eizenšteinu, ant rankų nešamu Chaplinu, besivaipančiu vagono salone Hitleriu. Vaikai taip pat pakliūva į kelionės traukiniais mėsmalę. Juodi traukiniai apibrėžia žmogaus erdvę ir laiką įsakmiai, o pats žmogus – dabar mums žiūrint iš tolo – yra bejėgis priedėlis, ekraninis šešėlis, invalidiškai kreivai ar baletiškai grakščiai krutantis ir vykdantis kažkieno nurodymus.
Kadras iš filmo
Muzikinis takelis dar labiau pagilina ryškiai minorinę, beviltišką filmo intonaciją (filmas prasideda Kafkos žodžiais: „Pasaulyje yra daug vilties. Bet ji ne mums“). Ji dramatizuoja XX amžiaus žmonijos istoriją, rodos, iki pat naujo atidundėjimo ir sprogimo. Tiesa, mažoriniame finale su žvilgančiais nūdienio traukinio bėgiais dedamas daugtaškis, leidžiama įkvėpti vilties, bet ja po sunkios pusantros valandos kronikinės artilerijos nelabai tiki.
Belieka prisiminti ypatingas Montažo galias, gebančias manipuliuoti ir keistis netgi priešinga kryptimi. Neturėtume nustebti, jei iš tūkstančių kronikos kadrų – ir netgi panaudojant tuos pačius – būtų sumontuotas naujas opusas, kupinas pažangos, šviesos ir vilties.
Režisieriaus Jurgio Matulevičiaus („Izaokas“, 2019) antras ilgametražis filmas „Kinų jūra“ sukurtas kartu su taivaniečiais – tokia samplaika neturėtų stebinti, nes drama plėtojasi iš Rytų atėjusių kovos menų sūkuryje. Tie menai filme autentiški – aktorius Marius Repšys jaunystėje yra išbandęs šį sportą ir čempiono Osvaldo vaidmenį sugeba kurti dar ir fiziškai. Osvaldas, kaip leidžiama suprasti, yra išgriebtas iš chuliganiško kiemo ir išaugintas tėviško trenerio (jį savitai suvaidino neprofesionalas, realus treneris), kurio tiktai bazaro leksiką įvaldęs, meilės nepatyręs sportininkas iki šiol vis
Kadras iš filmo
klausia, ką galėtų reikšti viena ar kita klubo šokėjos Skaistės jam atsiųsta žinutė. Keliose nedaugiažodėse scenose atsiskleidžia suniokotas Skaistės likimas – aktorės Severijos Janušauskaitės akyse pamatai tai, ko neįmanoma nupasakoti. Epizodiniame impozantiškos mafijos galvos vaidmenyje kaip visada aštriai blyksteli aktorius Vaidotas Martinaitis. Gaila, kad taivaniečių aktorių sukurti personažai, restorano „Kinų jūra“ savininkai, egzistuoja vien paraleliniame pasaulyje – scenaristė Saulė Bliuvaitė ir režisierius nesugebėjo rasti jiems ryškesnių susikirtimo su vietiniais lietuviais taškų, emigrantai taip ir lieka egzotišku fonu, o keistas filmo pavadinimas jau vėliau prikabinamas prie pagrindinės istorijos apie sportininką (remtasi kovinio sporto legendos Remigijaus Morkevičiaus tragišku likimu).
Scenos montuojamos tarsi kovojant ringe – atskirais kirčiais, dažnai ir nesusisiejančiais, užtat grubiai papildančiais toksiškų vyriškų santykių eigą. Filmo lokacijos specialiai nenuspėjamos – anonimiškumas didina įtampą ir ėjimą basomis per žarijas.
