Ponia Juodelienė

 

Mergaites užpuolė kokliušas

 

Mergytės dar buvo nedidelės, lankė darželį. Ir vėl, kaip kiekvieną vasarą, atostogavom Jančiuose. Buvo pati šienapjūtė. Vytas nupjovė pievas palei Liekės upelį, todėl buvo daug darbo – grėbėm šieną, be to, dar skynėm ir virėm juoduosius serbentus. Albinutė dirbo Lekėčių parduotuvėje, grįždavo dviračiu tik vakarop. Kadangi buvo pats viduvasaris, su mergytėmis nusikraustėm miegoti į kluoną. Vieną naktį Kristina pradėjo kosėti. Aš iškart sunerimau, nes oras buvo šiltas, o be to, jos kosulys buvo kažkoks ypatingas. Kasdien Kristina kosėjo vis smarkiau ir aš pradėjau galvoti – ar tik ji darželyje neužsikrėtė kokliušu? Kai savo rūpesčiu norėjau pasidalinti su Vytu, gavau barti, kad amžinai užsiimu niekais, kad esu ne gydytoja, tad neturiu teisės kištis į vaikų gydymą. Buvo griežtai liepta baigti pliurpsėti. Tetutės, aišku, palaikė Vyto pusę: „Ko ta Jūratė kvailioja. Baisus daiktas – pakosės ir praeis.“ O Kristutė vis labiau kosėjo.

Tada aš sugalvojau gudrybę. Pasakiau, kad turiu nuvykti į Kauną paimti institute enciklopedijai parašytus straipsnius. Kitą rytą jau buvau Kaune. Žinojau, kad netoli Įgulos bažnyčios yra didžiulė ligoninė. Ten radau Pediatrijos skyrių, užėjau pas jo vedėją, prisistačiau ir paprašiau antibiotikų recepto kokliušu sergančiai dukrai (buvau skaičiusi prof. Liudmilos Steponaitienės straipsnį, kad anksti pradėjus gydyti antibiotikais kokliušu persergama lengvai). Viskas puikiai pasisekė. Vakarop jau buvau Jančiuose ir patyliukais, niekam nieko nesakiusi, sugirdžiau Kristutei antibiotikų dozę.

Neprisimenu, kiek dienų daviau vaistus, man regis, tiek, kaip buvo nurodyta straipsnyje. Kristutės kosulys tuoj aprimo ir per kelias dienas visiškai liovėsi. Netrukus grįžau į Vilnių. Po kokios savaitės pradėjo kosėti ir mažylė Eglutė (jai tuo metu buvo treji metai), jos kosulys iš karto buvo būdingas kokliušui. Tą jau pripažino ir Vytas. Tad Eglutei jau nebepasislėpusi, o viešai (dar pasitarusi su prof. L. Steponaitiene) pradėjau duoti antibiotikus. Ji labai greitai pasveiko. Kai viską papasakojau prof. L. Steponaitienei, ji pasakė: „Kaip gaila, kad jūs ne medikė. Aš tuoj pat jus pasikviesčiau dirbti į savo katedrą. Šaunuolė!“

O vargšė kaimynų Lapinskų mergaitė Jančiuose, kuri keliskart žaidė su kosinčia Kristina, užsikrėtė ir ilgai sirgo, kosėjo, dėl kosulio priepuolių negalėjo miegoti.

 

Persikraustėm į Žirmūnus

 

Jau kurį laiką gyvenom Žirmūnuose. Butas buvo nedidukas – du kambariai ir mažulytė virtuvė. Tačiau kokia laimė turėti baltutėlę šiltą vonią po septynerių Žvėryne praleistų metų. Ten gyvenant, kai mergytės paaugo, buvo ir sunku, ir liūdna. Jokių patogumų – nei vandens, nei kanalizacijos. Tiek metų teko nešioti naktipuodį, maudytis važiuoti pas bičiules. Mane ypač veikdavo prieš buto langus stūksanti siena, jausdavausi lyg kalėjime. Gatvėje vis žiūrėdavau į kitų namų langus ir pavydėdavau, kad jų gyventojai mato dangų, medžius ir net saulę. Ir pagaliau butukas Žirmūnuose, ketvirtame aukšte: prieš langus – aikštė, vaikų darželis ir net matosi kitoje Neries pusėje esantis Antakalnis, Sapieginės kalvos. Vargu ar jį būčiau gavusi, jei ne a. a. Mečio pagalba – esu jam už gerumą ir pagalbą labai dėkinga, prisimenu jį su didele meile.

Aš jau dirbau Enciklopedijų redakcijoje, darbo buvo labai daug, bet aš buvau jauna, energinga ir darbšti, tad greitai buvau įvertinta ir paaukštinta – tuo itin džiaugiausi, nes visą laiką sunkiai vertėmės, algos buvo nedidelės. Kai tik galėdavau gauti bet kokio papildomo darbo, jo imdavausi, neretai sėdėdavau prie savo raštų iki 2–3 val. nakties, o 9 val. nevėluodama privalėdavau būti darbe. Kol mergaitės buvo mažutės, lankė darželį, buvo itin sunku – rytą prieš darbą reikėdavo jas nuvežti ir nepavėluoti redakcijon. Visas krūvis tekdavo man vienai. Vytas kas rytą į ligoninę eidavo pėsčias, neskubėdamas, jis neturėjo namuose jokių pareigų, o priversti jį ką nors daryti nesugebėjau. Juokinga, o gal graudu prisiminti – daugelį metų aš jo bijojau, jis taip greitai supykdavo, tad stengiausi jo nejudinti.

Šiek tiek palengvėjo, kai darželį atidarė šalia mūsų namų. Kristina jau lankė mokyklą, o Eglutė į šalia esantį darželį su džiaugsmu bėgdavo viena (aš tik pažiūrėdavau pro langą). Po metų mokyklą lankyti pradėjo ir Eglutė. Tada kasdien per pietų pertrauką važiuodavau namo, mergaites pamaitindavau, supindavau kaseles ir išleisdavau į mokyklą. Bet dažniausiai vienai pamokos vykdavo iš ryto, kitai – po pietų, tad buvo nelengva. O dar tos uniformos, jų baltos apykaklės, kurias reikėdavo dažnai skalbti ir prisiūti, jų klostyti, dažno lyginimo reikalaujantys sijonai.

Mergaites dar vis kur nors leisdavau papildomai mokytis. Kristina lankė muzikos mokyklą, Eglutė – „Liepaičių“ chorą. Pasiskolinusi pinigų, nupirkau seną pianiną, tikėjausi, kad mergaitės mokysis skambinti. Kristina retsykiais paskambindavo, bet mokytis privengė, nors ir baigė muzikos mokyklos akordeono klasę. Akordeono nupirkti neįstengiau, kurį laiką jį buvau pasiskolinusi iš dėdės Leono, bet greitai jį teko grąžinti. Eglutė dažniau atsisėsdavo prie pianino, bet jai buvo pernelyg sunku lankyti ir „Liepaičių“ chorą, ir privalomas pianino pamokas. O namuose jos likdavo vienos – iki ligos aš privalėjau kasdien sėdėti darbe iki 18 val. Niekaip nesugebėjau surinkti reikiamos pinigų sumos ir atiduoti skolos. Tad vieną dieną atsisveikinau su pianinu ir jį pardaviau. Ilgai ilgai dėl to skaudėjo širdį, atrodė, kad iš namų iškeliavo kažkas labai artimo ir mylimo. Gailiuosi to ir šiandien, bet kitos išeities tuomet nebuvo.

Tais sovietiniais metais nebuvo iš kur gauti papildomo darbo, būčiau ėmusis bet kokio, kad tik galėčiau nors šiek tiek daugiau uždirbti. Bet mano specialybė tais laikais buvo visiškai nepaklausi. Bandžiau parduoti savo mezginius, šiaip taip radau megztinio pirkėją, bet pinigų gavau už jį itin mažai. Tas darbas visiškai neapsimokėjo. Didžiulis vargas buvo su visų mūsų, ypač mergaičių, batais, nes parduotuvės buvo tuštut tuštutėlės, ką nors gauti galėdavai, jei turėjai pažįstamą pardavėją. Kaip sunku buvo net Kūčioms gauti majonezo indelį, ką jau kalbėti apie visus kitus produktus. Net perkant duoną ir pieną reikėdavo atstovėti didžiausias eiles. Aišku, aš pati kalta, kad visą šį krūvį užsiverčiau ant savo pečių, bet neturėjau išeities. Vytas buvo toks nerūpestingas ir nepatikimas, visada stengdavosi išvengti bet kokių šeimos tėvo pareigų, laiką leisdavo teniso aikštelėse arba sode. Mes jį retai matydavom.

Laimė, kad mokėjau megzti, tad mergaitėms viską numegzdavau. Siūlų važiuodavau pirkti į Kauną, ten tetutė Stasė turėjo pažįstamų moterų, dirbančių tekstilės fabrike, iš kurio vogdavo siūlus. Sovietmečiu buvo tokia „mada“ – kas galėjo, visi vogė, bet tai net nebuvo vadinama vagyste, o tik kombinavimu. Išardžiau seną mano megztą Vyto megztinį ir numezgiau Eglutei paltuką su šiltu pamušalu, tokią pat beretę, gavau itin dailias užsienietiškas raudonas pirštinaites – tie drabužėliai jai labai tiko. Kristutei persiuvau savo seną suknelę juodais ir baltais langučiais – ji su ja taip dailiai atrodė. Tik gaila, kad netrukus visus tuos drabužėlius Vytas pamiršo traukinyje, kai vežė mergaites į Kauną, o iš ten į Jančius. Tačiau ir taip sunkiai gyvenant būdavo daug šviesių, mielų valandėlių – daug džiaugsmo teikė mielas mergaičių čiauškėjimas, sėkmingas darbas Enciklopedijų redakcijoje, o viską lėmė jaunystė ir mano, atrodė, neišsenkanti energija. Gyvenimas vis šviesėjo, kai mergaitės paaugo, jos buvo mano didžiausios bičiulės, visur eidavom drauge – į kiną, spektaklius, parodas ir į kavinaitę pas Meškutę (taip vadinom Didžiojoje gatvėje atsidariusios kavinaitės apkūnią padavėją).

 

Pirmasis Eglutės laikrodukas

 

Jau gyvenom Žirmūnuose, ketvirtame naujo blokinio namo aukšte. Mergaitės mokėsi šalia pastatytoje mokykloje: tais metais Kristutė lankė trečią klasę, Eglutė – pirmą. Eglutei, pradėjusiai lankyti mokyklą, Albina padovanojo mažutį dailų laikrodėlį. Tuo metu tai buvo didelė dovana, net aš neturėjau laikrodžio ir net negalėjau svajoti, kad jį nusipirkčiau. Algų vos užteko, kad prasimaitintume. Vytas dirbo ligoninėje iki 14 val., likusį laiką praleisdavo teniso aikštėse arba sode. Dažnai pagalvodavau, kad jis galėtų teniso aikštėse turėti mokinių (tenisą žaidė daug pasiturinčių žmonių), bet su juo apie pinigus tuomet, kaip ir dabar, neįmanoma kalbėti, pasitarti. Tad numojau ranka ir sukausi viena. Enciklopedijų redakcijoje iš pradžių, kol išsikovojau atsakingos ir geros redaktorės vardą, turėjau sėdėti visą dieną, iki 18 val. Per pietus parlėkdavau namo, pamaitindavau mergytes, supindavau kaseles ir vėl važiuodavau į darbą. Vakarais dar turėdavau viską išsiskalbti, išvirti rytdienos pietus, ką ir kalbėti apie parduotuvių eiles. Vyto tai nelietė, jis nuo mūsų darbų ir rūpesčių buvo toli toli ir net nesiruošė pagelbėti.

Vieną vėlyvo rudens dieną po darbo ant vienos kojos (autobusas tuo metu būdavo sausakimšas) grįžau namo. Dulkė rudeniškas lietus, buvo jau visiškai tamsu. Išlipusi prie stotelės pamačiau tamsoje ir lietuje stovintį mažutį žmogutį melsva kepurėle. Manęs laukė Eglutė, sulyta, apsiverkusi. Pasirodo, kad savo neseniai gautą laikrodėlį ji nusinešė į mokyklą parodyti klasės draugėms. Apžiūrėtą laikroduką įsidėjo į portfelį, o kai norėjo po pamokų užsisegti – jo jau nebebuvo. Vargšė mažylė pirmą kartą taip skaudžiai susidūrė su neteisybe ir apgaule. Ilgai ją guodžiau, įrodinėjau, kad dabar galim apsieiti be laikrodėlio (ir aš jo neturiu), o vėliau gal aš pradėsiu gauti didesnę algą, ir mes būtinai pirksim tokį laikrodėlį, koks tik jai patiks. Tačiau tas lapkričio vakaras ir sulytos, nuskriaustos mažutės mergytės vaizdas ir dabar, nors praėjo jau daugiau kaip penkiasdešimt metų, lyg sena nuotrauka stovi man akyse.

 

Kristinos liga ir Zanussio filmas

 

Buvo ankstyvas 1970 metų pavasaris. Mes gyvenom Žirmūnuose, Minties gatvėje (tuomet ji vadinosi kažkokio rusų generolo Krylovo vardu – kokia gėda, okupantų generolo), mergaitės lankė netoliese esančią mokyklą. Vieną dieną Kristutė grįžo iš mokyklos pavargusi, vis skundėsi, kad jai silpna, svaigsta galva. Pamatavau temperatūrą – karščio ji neturėjo. Kitą rytą ji išėjo į pamokas, bet netrukus grįžo, atsigulė į lovą ir keltis nebenorėjo, nieko nevalgė, tačiau temperatūra buvo normali. Dar kitą dieną nusivedžiau ją į poliklinikos laboratoriją, kur dirbo pažįstama gydytoja. Ten paėmė kraujo, o po pietų nuėjau pasiimti atsakymo. Laboratorijos darbuotojos elgėsi itin keistai, man nerodė tyrimo rezultatų, aiškino, kad tyrimas nepavyko, ir reikia Kristiną vėl atvesti. Kitą rytą ištraukiau Kristiną iš lovos, šiaip taip gavau taksi (tuomet tai buvo itin sunku) ir nuvežiau į laboratoriją. Nuėjusi pasiimti tyrimo rezultatų, radau sutrikusias pažįstamas laborantes – prie daugelio rezultatų buvo parašytas šauktukas, o monocitų rodikliai pabraukti raudonai. Laboratorijos vedėja man liepė skubiai vesti dukrą pas gydytoją, nes tyrimo rezultatai labai prasti, panašu į kraujo ligą. Apėmė didžiulis nerimas ir baimė, tuo labiau kad ką tik Jančiuose palaidojo Jucaičių Danutės septynmetę dukrelę, kuri sirgo piktybine kraujo liga.

Buvo ankstyvas penktadienio rytas. Praleidusi liūdną nerimastingą naktį, ankstų rytą nubėgau pas prof. L. Steponaitienę į Antakalnio kliniką, bet, deja, jos neradau, ji buvo išvykusi į pediatrų suvažiavimą Leningrade ir turėjo parskristi tik pirmadienio rytą. Ir dabar prisimenu tą sunkų savaitgalį – atrodė, svyruoja visas pasaulis, visos dienos, veriasi didelė begalinė, juoda duobė, į kurią krinta mano mergaitė. Tada vis kartojau ir kartojau maldos žodžius, tikėjau, kad padėti gali tik malda, šventi Dievo lūpų palytėti žodžiai. Atvyko mano bičiulė Vanda (taip dažnai jos pasiilgstu ir prisimenu), iš kažkur Kristinai gavusi keletą apelsinų (mums tuomet tai buvo nepasiekiamas deficitas). O Vytas aikštelėse žaidė tenisą ir dar apibarė mane, kad leidžiu Kristinai gulėti ir tinginiauti. „Juk temperatūros ji neturi“ – buvo nepajudinamas argumentas. Pagaliau išaušo pirmadienio rytas. Laimė, profesorę jau radau. Žvilgtelėjusi į tyrimo duomenis, ji paaiškino, kad Kristina serga tuomet dar mažai žinoma, reta, tačiau nepavojinga infekcine mononukleoze. Nepaprastai laiminga paršuoliavau namo.

Po kelerių metų per televiziją mačiau lenkų režisieriaus Zanussio filmą (gaila, neįsidėmėjau jo pavadinimo). Kaip keista, koks sutapimas – jame smulkiai papasakota visa Kristinos ligos istorija. Tik filme serga paauglys berniukas, tėvai visą savaitgalį laukia grįžtančio profesoriaus, abu eina prašyti Dievulio pagalbos į bažnyčią. Man tekdavo viską ištverti, viskuo pasirūpinti vienai. Nei paguodos, nei pagalbos, tik susierzinimas ir piktumas. Ir taip visą gyvenimą.

 

Tetulė Bernadeta

 

Tai jauniausia tėvelio sesuo. Iš tikrųjų jos vardas buvo Onutė, bet įstojusi į vienuolyną pasirinko Bernadetos vardą. Aš ją esu nedaug kartų mačiusi, sutikusi, todėl ir žinau labai mažai.

Labiausiai man įsiminė tos dienos, kai tuoj po karo mudvi su mamyte aplankydavom ją vienuolyne Kauno senamiestyje. Prisimenu ten nuostabią šv. Kalėdų eglutę, vaikų žaidimus prie jos, vienuoles dailiais abitais. Kai mudvi su mamyte ateidavom į vienuolyną, budinčioji vienuolė mus nuvesdavo į svečių kambarį išblizginto parketo grindimis. Ant sienų kabojo didžiuliai tapyti šventųjų paveikslai. Man ten buvo nepaprastai gražu, norėdavau kuo ilgiau pabūti. Tetulė Bernadeta visada ateidavo į pasimatymą nešina man kokiais nors skanėstais. Kartais ji ateidavo su savo bičiule vienuole Cecilija, į kurią negalėdavau atsižiūrėti, tokia ji buvo jauna ir graži.

Vieną dieną mamytei pranešiau, kad esu sužavėta vienuolyno gyvenimo ir kai užaugsiu, būtinai į jį stosiu. Tai kartodavau taip dažnai, kad mamytė nusprendė, kaip mano tas šnekas pabaigti. Ji pradėjo pasakoti, kad, norint tapti vienuole, reikia visą naktį vienai praleisti bažnyčioje – tai toks egzaminas. Taip mano vienuolės „karjera“ baigėsi – aš juk buvau nepaprastai baili ir jokiu būdu nebūčiau sutikusi naktį pasilikti bažnyčioje, ir dar viena.

Labai greitai sovietų valdžia visus vienuolynus uždarė, daug vienuolių buvo suimta, išvežta į Sibirą. Tetulė Bernadeta prisiglaudė pas kažkokį kleboną, kur šeimininkavo. Žinau, kad paskutinė jos gyvenimo vieta buvo Rumšiškių klebonija, netoli Kauno. Kai jau gyvenau Vilniuje pas dėdę Leoną, teta Bernadeta buvo atvažiavusi ir net nakvojo. Kadangi gulėjau netoli jos, įsiminė tai, kad ji naktį dažnai ir įnirtingai kasydavosi visą kūną. Po kiek laiko į Vilnių atvyko Vitalė, tetulę paguldė į ligoninę, nustatė kepenų cirozę ir netrukus ji mirė. Amžiną jai atilsį.

 

Ponia Juodelienė

 

Mano tėveliai gyveno, man regis, uždarą šeimos gyvenimą. Mamytė, kai buvo jaunesnė, dažnai pasakodavo, kad ji norėjusi dažniau eiti į svečius ar priimti juos namuose, bet tėvelis sakydavo, kad geriau nueiti į teatrą ir kiną, o tie susitikimai paprastai baigiasi tik pasiplepėjimu. Kiek prisimenu, tėvai turėjo ir artimų bičiulių. Tai pulkininkų Lavinsko ir Juodelio, majoro Gabrėno šeimos. Labai liūdna rašyti, bet tų bičiulių lemtis, kaip ir tėvelio, buvo tragiška (išskyrus Gabrėno, kurį 1939 metais Vyriausybė išsiuntė į Romą, į Lietuvos ambasadą). Pulkininką Lavinską rusai įkalino Sibiro lageriuose, kur jis greitai mirė, o pulkininką Juodelį jau 1940 metais suėmė, įkalino Lukiškių kalėjime ir netrukus sušaudė.

Geriausia mamytės bičiulė buvo ponia Juodelienė, taip pat mokytoja. Juodeliai augino dukrą Virginiją ir sūnų Narimantą. Laimingos mūsų šeimų dienos Aukštojoje Panemunėje, Kaune, išliko fotografijose, kur mes, visi trys vaikai, ir mūsų mamos važinėjamės rogutėmis. Tą šaltą, saulėtą dieną ir aš šiek tiek prisimenu. Tuo labiau kad visi tuomet labai gyrė mano naują baltą paltuką ir kepurę, kuriuos numezgė mamytė. Iš Aukštosios Panemunės (ten mes gyvenom 1936–1940 metais) dar išliko „smagus“ prisiminimas, kaip mudviem su mamyte einant iš parduotuvės dešrą, kurią suvyniotą aš nešiau rankoje, čiupo ir nusinešė pro šalį bėgantis šuniukas. Prisimenu karštą vasaros dieną prie Nemuno, kai prasidėjo audra, visi bėgo namolio, o mane nešė tuomet jaunas dėdė Leonas, kuris buvo atvykęs į svečius.

Kai baigėsi karas, mamytė dažniau susitikdavo su ponia Juodeliene, man regis, jos draugavo. Kai mamytę suėmė, visada atvykusi į Kauną ją aplankydavau, dažnai ir nakvodavau. Įdomiausia, kad tuomet visą vakarą prakalbėdavau su ja, o ne su mano vienmete Virginija. Ponia Juodelienė su sūnumi ir dukra gyveno Žaliakalnyje, medinio namelio mansardoje. Šaunu, kad jai pasisekė išvengti tremties: jos sesers vyras pulkininkas Listopadskis, matyt, sėkmingai bendradarbiavo su rusais, nes po karo ilgus metus dėstė karinį parengimą Kauno politechnikos institute. Juodelių dukra Virginija mamos buvo labai prižiūrima, dailiai rengiama. Širdies gilumoje jai pavydėjau, bet tai buvo „baltas“ pavydas. Ji baigė Kauno politechnikos institutą. Po daugelio metų vėl susitikom su Virginija teniso aikštėse, nes ji ištekėjo už buvusio tenisininko Raimundo Barcevičiaus. Sutikau ją Vilniuje. Gaila, bet susitikusios nebeturėjom apie ką kalbėti – keliai ir pažiūros visiškai išsiskyrė.

Ponią Juodelienę paskutinį kartą mačiau Palangoje. Eidamos su Kristina gatve sutikom Virginiją, iš jos sužinojau, kad yra ir mama. Kitą dieną su Kristina nuėjom jos aplankyti. Radom ponią Juodelienę lyginančią skalbinius. Ji taip nudžiugo, net susijaudino, kad „vėl pamatė Jūratėlę ir net jos dukrelę“. Man pasirodė keista, kad ji negali nueiti prie jūros, nes blogai su širdimi, o lygina didžiulę krūvą skalbinių. Mintyse kaltinau tada Virginiją, o gal be reikalo, kas žino.

Daugiau ponios Juodelienės nebemačiau, nespėjau (kaip šiandien gaila) nuvažiuoti į Kauną jos aplankyti. Dažnai ją prisimenu. Ji turėjo kažką tokio nenusakomo, kažkokio slėpiningo žavesio, daug šilumos, gerumo, nes praėjus daugeliui metų susitikimai su ja vis tebeguli širdies prisiminimų skrynelėje.

Gerai prisimenu jos sesers šeimą. Esu ne kartą su tėveliais lankiusis jų namuose Kaune. Daug kartų esu girdėjusi ir skaičiusi apie tai, kad 1941 metais, prieš pat karo pradžią, į kursus Rusijoje išsiųsti tie karininkai, kurie buvo rusų šnipai. Paskutinį kartą Listopadskių namuose buvau 1949 metais, kai mamytė kalėjo Kauno NKVD rūsiuose. Aš buvau keista paauglė, man tuomet buvo 13 metų. Nuvykusi į Kauną iš Panevėžio, kur gyvenau pas tetą Stasę, atstovėjusi su maisto ryšulėliu prie kalėjimo durų, po pietų aplankydavau senus tėvelių pažįstamus, tarp jų ir Listopadskius. Puikiai prisimenu paskutinę viešnagę pas juos, kažkodėl ilgam man įstrigusią į atmintį. Gal dėl to skirtumo – nuskurusi liesutė paauglė ir pasiturinti, klestinti jų šeima. Lageryje miręs tėvelis ir jo senas bičiulis rusų karininko uniforma. Kai pas juos užėjau, buvau sutikta gana šaltai. Šeima (ponia Listopadskienė ir du jos už mane gerokai vyresni vaikai) sėdėjo prie dailaus apskrito, balta staltiese uždengto stalo, gėrė kakavą ir valgė baltutėlį pyragą. O butas butas (jis buvo Kipro Petrausko namo antrame aukšte), o baldai – buvo graudu, nes jie man priminė mano vaikystės namus Aukštojoje Panemunėje. Aišku, mane taip pat pasodino prie stalo, įpylė kakavos. O tuo metu parėjo pats šeimininkas Juozas Listopadskis rusų karininko uniforma. Jam žmona pristatė mane, bet jis tik dėbtelėjo ir atsisėdęs prie stalo nepratarė nė žodžio. O juk jis dirbo su mano tėveliu ne vienus metus. Ir puikiai žinojo jo lemtį.

 

Mieloji tetulė Jadzė

 

Tai mano tėvelio sesuo, Vitalės ir Aldonos mamytė. Prisimenu ją su didžiausia meile. Jos vyras, dėdė Jonas Nenorta, buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas, anksti išėjo į atsargą, grįžo į savo gimtąjį kaimą Noreikus (netoli Kriūkų), ten ūkininkavo. Dėdę Joną prisimenu kaip pro rūką, mačiau jį gal porą kartų. Tik grįžusį į savo ūkį, jį, palyginti jauną, ištiko infarktas, ir tetulė Jadzė liko našlė. Noreikuose kurį laiką, baigusi gimnaziją, atostogavo Vitalė. Ją nepaprastai mylėjau ir vis sekiodavau iš paskos. Vitalei tuomet buvo 18 metų, man – aštuoneri. Vitalė sugalvojo ir mane su piemenuku pradėjo mokyti vokiečių kalbos. Dar prisimenu Vitalės pieštus spalvingus atvirukus, ji puikiai piešė ir kurį laiką net dvejojo, ką studijuoti – dailę ar mediciną.

Noreikuose tuoj po karo mudvi su mamyte kurį laiką gyvenom. Prisimenu jaukią klėtį, kur stovėjo audimo staklės. Ten man tetulė Jadzė išaudė labai dailią, ploną vilnonę medžiagą, iš jos mamytė pasiuvo dailų paltuką. Tetulei Jadzei vienai buvo pernelyg sunku ūkininkauti, be to, tuomet laikai buvo itin neramūs, žemę iš jos atėmė, tad tetulė apsigyveno pas ką tik mediciną baigusius jaunus gydytojus Vitalę ir Mečį. Iš pradžių jie apsigyveno Mažeikiuose. Kai mamytę suėmė, ten aš praleisdavau savo moksleiviškas atostogas. Tetulė Jadzė mane labai mylėjo, vis prisimindavo Benių (mano tėvelį), su kuriuo, pabėgę iš Lietuvos, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gyveno Peterburge. Ten tetulė dirbo, o tėvelis buvo pradėjęs studijuoti. Tetulė dažnai pasakodavo, koks jos mylimiausias brolis Benius buvo protingas ir geras, neretai prisiminusi jo tragišką lemtį (Lietuvos kariuomenės majorą Benediktą Zavadskį 1941 metų birželio 14 dieną kartu su kitais karininkais išvežė į Sibirą, Norilską, kur jis 1943 metais nuo bado ir šalčio mirė) verkdavo.

Kai mamytę suėmė ir aš likau viena, gyvenau pas tetulę Stasę (mamytės seserį) Panevėžyje. Per kiekvienas atostogas vykdavau pas Vitalę (gaudavau iš tetulės laišką, kviečiantį atvykti, ir pinigų kelionei). Iš pradžių keliaudavau į Mažeikius. Ten mane tetulė labai prižiūrėdavo. Kai būdavo graži diena, mudvi su kaimynų dukra Laima eidavom prie Ventos, kur maudydavomės, kirsdavom tetulės įdėtus skanumynus. Tetulės Jadzės liepiama Vitalė atidarydavo savo spintą, kuri būdavo sklidina visokių drabužėlių, ir mane dailiai aptaisydavo.

Vėliau, kai gimė Algirdas ir Kęstutis, Vitkų šeima persikėlė į Klaipėdą. Ten praleidau labai smagią ir įsimintiną vasarą. Vitalė gyveno gražiame, dar vokiečių statytame name. Vaikus prižiūrėjo auklė, o tetulė Jadzė virdavo skaniausius pietus, kepdavo burnoje tirpstančius sausainius. Algirdas buvo kokių trejų metų stambus vyrukas, o Kęstutis, toks geltonplaukis vaikinukas, dar trepinėjo po lovelę. Kartais man leisdavo vestis pasivaikščioti mažąjį Algirdą, tik liepdavo neiti per vadinamąjį beždžionių tiltą (taip buvo vadinamas vietoj senojo tilto per Danę, kuris susprogdintas per karą, įrengtas siūbuojantis lieptas). O Algirdas nepaprastai norėdavo pereiti tuo siūbuojančiu tiltu – aš negalėdavau jam to neleisti. Ir eidavom… Tik bijodavau, kad to nesužinotų tetulė Jadzė… Ach, ta paauglystė.

Tuo metu Mečys pradėjo labai pilnėti, ir Vitalė liepė tetulei jam neduoti jokių saldumynų. O jis taip juos mėgo. Kai tetulė iškepdavo sausainių ar pyrago, kad Mečys nesuvalgytų, kepinius sudėdavo į sienoje esančią spintą ir užrakindavo. Tada Mečys, pasikvietęs mane, kad niekas negirdėtų, prašydavo paimti iš spintos skanumynų. Aš nueidavau prašyti tetulės Jadzės. Ji labai apsidžiaugdavo, kad aš turiu gerą apetitą, nes buvau liesa, ilgakojė paauglė. Tetulė tuoj pridėdavo į lėkštelę pyrago, uogienės ar medaus, įpildavo kakavos. Pasislėpusi nuo tetulės, skanumynų nunešdavau Mečiui, o šis su džiaugsmu juos sukirsdavo.

Kai Vitalė ir Mečys su bičiuliais vakarais eidavo į kiną, neretai vesdavosi ir mane. Savaitgaliais vykdavom į Palangą – jie vieni pirmųjų Klaipėdoje turėjo automobilį, vadinamąją „Pobedą“. Kai Mečys sekmadieniais budėdavo, į Palangą vykdavau dviese su Vitale – tai būdavo maloniausios dienos. Aš labai didžiuodavausi, kad Vitaliukas – prie mašinos vairo, tais laikais moteris, mokanti vairuoti mašiną, buvo retenybė. Tokiai paauglei, kokia tuo metu buvau aš, tai buvo nepaprastai malonu – aš buvau laikoma lygiateisiu šeimos nariu, o ne vargše našlaite, kuri tinka tik vaikams prižiūrėti ar indams plauti. Vitalė visada būdavo labai linksma ir maloni, buvau vadinama tik mažybiniu Jūratėlės vardu.

Ačiū jiems visiems už našlaitės globą, už gerą širdį – ir tetulei Jadzei, ir Vitalei, ir Mečiui. Tikiuosi, kad jie visi vėl susitiko Aukštybėse.