GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Nečiupinėtoji lituanistika (10)

 

Žingsniai. Kultūros žurnalas. 1947–1948

 

Keturi numeriai, lietuvių pabėgėlių leisti Flensburge ir kitose stovyklose; redagavo Petras Būtėnas. Vienas net su autografu, lyg knygoje – draugės dovana draugei. Pagerbiamas Balio Sruogos atminimas: eilėraščiai, ištraukos iš dramų, vertimai. Įdomiausioji dalis – žurnalo pabaigoje yra skyrelis „Lietuviai tremtyje“. Ten pasakojamos baisios istorijos, kaip į sovietų okupuotą Lietuvą susigundęs grįžti karo pabėgėlis taip pasibaisėjo jos tikrove, jog nusižudė. Antano Rukšos versta Vergilijaus „Eneidė“, abstraktus Vydūno filosofavimas, Vaclovo Biržiškos straipsniai apie senąją lietuvių raštiją. Kažkas iš istorikų pasirašęs juokingu slapyvardžiu – Vilniaus Kelmas.

 

Gabija. Literatūros žurnalas. 1952, Nr. 2

 

Ėjo Niujorke, redaktorius Stepas Zobarskas. Bendradarbiavo visas išeivijos žiedas. Numeryje – Henriko Nagio, Juozo Tysliavos, Henriko Radausko eilėraščiai, Igno Šeiniaus, Vinco Krėvės, Jurgio Savickio, Petronėlės Orintaitės, Mariaus Katiliškio proza. Leidinys malonios išvaizdos, kiek primena žurnalo „Gimtasis žodis“ formatą. Yra vertimų, straipsnių apie kalbą ir literatūrą, rašytojų asmenybes. V. K. Jonyno iliustracijos.

 

Kazys Boruta. Duona kasdieninė. Eilėraščiai. K.: Prometėjus, 1934. 71 p.

 

Borutos mėgstamas įvaizdis – vėtra: „Tu mano pušis ant marių kranto, / todėl tau tinka vėtrų vainikas / ir poetas, kuris supranta, / kad be vėtros niekai viskas. // Todėl tau mano meilė kaip vėtra / ir dainos – jų aidas / iš pamario vėjų išplėštas / ir – kaip vėjas – palaidos“ („Moteris Baltijos kranto“, p. 36). Tiktų marksistinis perskaitymo rakursas, ypač tokiems eilėraščiams kaip „Kavinė prie operos“ ar „Su draugais“. Knygą sudarė ir išleido bendražygiai, Borutai kalint. Tikslūs rimai, suvalkietiškos priegaidės.

 

Petras Cvirka. Pirmosios mišios. Eilėraščiai. K.: išleido P. Z. ir Tijūnas, 1928. 31 p.

 

Cvirkos rimai gruboki, strofoje reiškiama mintis gan proziška: „Tik noriu vieno, – kad tu, motin mano, / Užklydus Kaunan savo sūnų pamatytum / Vitrinoj stovint tarp žymių poetų“ (p. 31). Knygos pavadinimas – pretenzija į simbolinę kunigystę: rinkinys pradedamas eilėraščiu „Mišios, kurias aš pats laikau“. Tekstus sieja religiniai įvaizdžiai: smūtkelis (Vincas Mykolaitis-Putinas jau parašęs „Rūpintojėlį“), beržų „baltos kamžos“, krikštas, ražančius ir kt.

 

Jonas Šimkus. Pasakos iš cemento. Eilėraščiai.K.: koop. „Raidės“ sp., 1929. 47 p.

 

Jono Šimkaus poezijos anksčiau nebuvau skaičiusi. Trečiafrontininkas, šiek tiek justi kairuoliškų gaidų, bet estetika nelabai kuo skiriasi nuo keturvėjininkų: „Plaukė stambi lydžių diduomenė, / minios ešerių, raudų ir lynų. / Plaukė ilga žuvų kariuomenė, / kaip šimtai cepelynų“ („Sukilusios žuvys“, p. 17).

 

Bronys Raila. Barbaras rėkia. Eilės. K.: koop. „Raidės“ sp., 1930. 47 p.

 

Negaliu ignoruoti fakto, kad Bronys Raila buvo dešinioji Kazio Škirpos ranka ir parengė antižydišką brošiūrą „Už ką kovoja aktyvistai“. Debiutinėje poezijos knygoje tokios pažiūros dar nesusiformavusios: mano akimis, priešingai, lankomasi Europos didmiesčiuose, regima rasinė žmonių įvairovė ir jai atsiveriama. Žodis „negras“ (jį aptinku moderniojoje lietuvių poezijoje) nereiškia rasizmo; tuo metu tiesiog nežinota jokio alternatyvaus žodžio, o akivaizdžiai norėta pasididžiuoti prasiplėtusiu akiračiu. Kaip ir Cvirkos ar Radausko poezijoje, mėgstamas raganos įvaizdis (ar tik nebus tai susiję su moterų emancipacijos pradžia). „Ar nejaučia, kaip šutu atsiduoda / visi tie „tyrinėjimai“, tie menų vadovėliai. / Mes – / skaitom iš delno, raukšlėm pajuodusio, / kurs ardo dirvonus sužėlusius“ (p. 29). Kairysis, gravitavęs į dešinįjį, taip pat sėkmingai galėjo gravituoti iš meilės gamtai ir kaimui į socialinį teisingumą. Jeigu man duotų keturvėjininkų ir trečiafrontininkų tekstus ir lieptų surūšiuoti, kur kuris, tikrai susipainiočiau. Railos publicistikos nemėgstu už ambivalentiškas pažiūras.

 

Vladas Suchockis. Roboto daina. Eilėraščiai. K.: „Varpo“ sp., 1930. 46 p.

 

Roboto ir peteliškės opozicija, gerai žinoma iš Vytautės Žilinskaitės apsakymo vaikams, jau buvo užrašyta Vlado Suchockio eilėraštyje „Roboto daina“ (p. 10). Industrija, modernizacija, „maršai tik skambančiam litui“ (p. 40) nors ir išreiškia moralinį nuosmukį, sudera su literatūros atnaujinimo programa: „Gana rūtų poeziją, / nuvalkiotą, / visuos mėšlynuos, / rodyti. / Jau laikas ją / padėti į archyvą, / o apdainuoti / tą, / kas pila į ratus / gyvenimui / alyvą“ (p. 46).

 

Salomėja Nėris. Per lūžtantį ledą. Eilėraščių rinkinys. K.: Sakalas, 1935. 48 p.

 

Šveicarijoje gyvenanti šviesi lietuvių bendruomenė yra parodžiusi mums, „Poezijos pavasario“ svečiams, Rigi Kulmo kalną. Ne vien dėl Maironio: kol kilome į jį funikulieriumi, Diana Brunner pasakojo Salomėjos istoriją: ji kartu su turistų grupe buvo paklydusi šiame kalne ir parodė psichologinį tvirtumą (pasitaikė puolusių į isteriją). Dramatizuoti veikiausiai būtų ko, nes, papėdėje tarpstant pavasariui, kalne – tikriausia žiema, netgi pusto. Salomėja apie įvykį parašė eilėraštį („Kalnuos paklydus“, p. 17). Knygoje akivaizdūs kelionių po Šveicariją, Norvegiją, Švediją įspūdžiai, minimos legendos ir vietovardžiai (pvz., Gotlandas). Dedikacija – Dariui ir Girėnui; yra netikėtų eilėraščių, primenančių pamokymus apie meilę draugei (nors gal kreipiamasi į save pačią).

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.