Leišiai ir liuteriai: santykio istorija
Laudacija Vigmantui Butkui, pasakyta teikiant Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos premiją rugsėjo 23 d.
2022 m. įsteigta Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos premija, kuri kas antrus metus skiriama Lietuvos arba užsienio mokslininkui (-ei) už pastarųjų penkerių metų komparatyvinę veiklą ir lyginamuosius mokslo darbus, kurių vienas iš lyginamųjų dėmenų – lietuvių literatūra. Laureatais yra tapę prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka ir prof. dr. Aušra Jurgutienė. Šiais metais visos kandidatūros buvo solidžios. Labai džiaugiuosi, kad premija skirta docentui humanitarinių mokslų daktarui Vigmantui Butkui už monografiją „Lietuva ir lietuviai latvių literatūroje“ (2026).
Įspūdingas vien monografijos mastas – ji aprėpia beveik du šimtus metų: nuo XIX a. vidurio ligi mūsų laikų. Svarbiausias monografijoje siekiamas tikslas yra pateikti visuminį Lietuvos ir lietuvių vaizdą latvių grožinėje literatūroje. Tai nepaneigiamai didelis pasakojimas, apimantis kone visą latvių literatūrą, bet jis rašomas per savo, svetimo, kito, kitokio paradigmą. Santykis abipusis – ir latvių, ir lietuvių tarpusavio bendrybių ir skirtumų refleksija. Dėl itin preciziškos analizės monografija įgauna aspektinės literatūros enciklopedijos bruožų.
Komparatyvistiniu požiūriu pasižymi ir ankstesnė Vigmanto Butkaus monografija „Stebuklo horizontai“: joje analizuojamas ir religinis kūrinių apie Šiluvą aspektas. „Lietuva ir lietuviai latvių literatūroje“ svarbi ne vien dėl apimties ir kruopščiai susistemintos informacijos, bet ir dėl pačios idėjos – pažvelgti į save kaimynų žvilgsniu. Pradedama nuo tautosakos įvaizdžių, Baltijos vokiečių, konfesijų skirtumų, romantizmo. Išryškinamas abi tautas telkiantis žymaus rašytojo Janio Rainio sakinys: „Juk lietuviai mums yra genties broliai ir kraujo giminės.“ Atskleidžiami ir kritiškesni vertinimai: lietuvių naivumas, patiklumas, katalikybės nulemtas nuolankumas, nepakankamas ekonominis išprusimas. Įtraukti įvairūs literatūros žanrai: poezija, proza, drama, publicistika; čia praverčia platus autoriaus mokslinių interesų laukas. Nepaprastai įdomu atrasti charakteringus „leišių“ ir „liuterių“ prasivardžiavimus, žiūrėti iliustracijas, iš naujo įvertinti rašytojos Emilijos Prūsos meilę lietuviams.
Monografijos autorius nepameta iš akių aksiologinio aspekto – atkreipia dėmesį į meniškiausią, vertingiausią latvių literatūros palikimą. Imagologija tiria stereotipus: Vigmantas Butkus atsargiai ir diplomatiškai pristato visas jų reprezentacijas literatūroje, vengdamas kategoriškų vertinimų, juodų ir baltų teiginių. Naujai permąstomos bendros atminties vietos – Saulės mūšis, Kuršių nerija, baltų vienybės idėja. Lietuvos kontūrų esama ir latvių emigracijos literatūroje bei sovietmečio poezijoje: randasi net poetų porų, pvz., Dainos Avuotinios ir Alfonso Maldonio, Hermanio Margerio Majevskio ir Juditos Vaičiūnaitės. To laikotarpio Lietuvos reprezentacijos latvių literatūroje įgyja konceptualius estetiškus pavidalus. Į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą eilėraščiu operatyviai reaguoja latvių emigracijos poetas Juris Kronbergas. Galbūt patys nesame dorai suvokę, bet Uldžio Bėrzinio, Pėtero Brūverio ir kitų poetų asmenybės nutiesė tiltus tarp abiejų šalių literatų.
Pratarmėje cituojama latvių rašytoja Zenta Maurinia, kuri lietuvius gan abstrakčiai apibūdina žodžiu „drovumas“, turėdama omenyje kuklumą, toleranciją, neįpratimą girtis. Ši savybė būdinga ir pačiam knygos autoriui, mokslininkui Vigmantui Butkui – kantriai dirbdamas kelis dešimtmečius, jis tyliai grąžina mūsų visų bendruomeninę skolą latvistikai, kultūriniams lietuvių ir latvių ryšiams, literatūros vertimams, tyrimams, brolybei ir seserybei.
