Atminties labirintai
Yra susitikimų, kurių reikšmę supranti tik po daugelio metų.
Vienas toks susitikimas ypač išliko mano atmintyje. Tai buvo 1993 metų pavasaris, kai Vilniuje kartu su Ugne Karvelis apsilankiau pas Eduardą Mieželaitį. Poetas tuo metu buvo neseniai netekęs žmonos Stasės Mieželaitienės ir labai sunkiai išgyveno jos mirtį. Kalbėdamas jis prisiminė vieną lemtingą savo gyvenimo įvykį, pakeitusį jo likimą, ir pasakojo apie jį taip gyvai, tarsi visa tai būtų nutikę dar vakar.
Po grėsmingo 1946-ųjų Visuotinio rašytojų susirinkimo virš Mieželaičio galvos buvo pakibusi tremties grėsmė. Išėjęs iš salės, jis už kolonos pamatė verkiančią savo mylimąją Staselę Šiupšinskaitę. „Jeigu tave išveš, – ryžtingai tarė ji savo suvalkietiška tarme, – su tavimi kartu važiuosiu ir aš.“ – „Sutinku, – atsakė Eduardas. – Bet kol dar neišvežė, turime nueiti į metrikacijos biurą ir užsiregistruoti.“ Taip prieš pat grėsmingą nežinią buvo priimtas sprendimas, pakeitęs jų abiejų gyvenimą. Po dviejų dienų – spalio 4-ąją – įvyko jųdviejų vestuvės.
Eduardą ir Staselę siejo 46 santuokos metai. Staselė mirė nuo kraujo vėžio. Poetas jos mirtį laikė per ankstyva ir siejo su laikotarpiu po Černobylio avarijos.
Rodėsi, kad tą vakarą pokalbis neįvyks. Per daug slogios mintys slėgė palūžusį poetą: „Kai lankau Staselės kapą, noriu kuo greičiau atsigulti šalia mylimos žmonos.“ Šiek tiek nurimus emocijoms ir išgėrus arbatos bei po taurelę armėniško konjako, tą vakarą ilgai kalbėjomės apie praeitį – apie jau išėjusius žmones, literatūrą, senąjį Vilnių ir Kauną, o ypač – apie Vincą Mykolaitį-Putiną.
Tikrosios priežasties, siejančios Ugnę Karvelis su poetu Eduardu Mieželaičiu, aš nežinojau. Tačiau Ugnė jautė jam begalinę padėką ir vėliau vis primindavo: „Eduardas labai daug man padėjo.“ Dabar, praėjus tiek metų, vis dažniau pagalvoju, kad tame pokalbyje buvo susitikę keli skirtingi lietuvių kultūros istorijos sluoksniai.
Mieželaitis priklausė kartai, kuri dar buvo susijusi su Putinu ne vien per knygas. Jis pats vėliau pasakodavo apie Putiną, Balį Sruogą, Vincą Krėvę ir kitus savo epochos rašytojus. Ugnę Karvelis su Putinu siejo dar kitoks ryšys – per jos motiną Veroniką Bakšytę-Karvelienę, kuri su Putinu buvo pažįstama nuo studijų laikų.
Veronika Bakšytė-Karvelienė (1898–1952) 1929 metais Karaliaučiaus universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Ji aktyviai dalyvavo ateitininkų, katalikių moterų ir labdaros organizacijų veikloje – buvo Lietuvos katalikių moterų draugijos ir Kalinių globos draugijos narė. Jos iniciatyva Vilniuje buvo įsteigta moterų socialinė mokykla. Veronika Karvelienė taip pat buvo viena iš Pasaulio moterų sąjūdžio įkūrėjų.
Putino ir Veronikos pažintis siekė 1922-uosius. Tuo metu Putinui buvo dvidešimt devyneri, o Veronikai – dvidešimt treji. 1922–1923 metais abu jie gyveno Miunchene. Tuo metu, jau įgijęs filosofijos daktaro laipsnį, Putinas Miuncheno universitete gilino literatūros ir meno žinias. Į Miuncheną 1922 metais persikėlusi Veronika tęsė Vokietijoje pradėtas studijas, gilinosi į pedagogiką, psichologiją ir vokiečių literatūrą. Ji aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, buvo įsitraukusi į lietuvių studentų ir katalikiškosios inteligentijos gyvenimą. Su šia aplinka buvo susijęs ir Putinas.
Tad visai tikėtina, kad būtent Vokietijos lietuvių studentų ir ateitininkų aplinkoje jų keliai galėjo susikirsti. Tačiau tikslių pirmosios jų pažinties aplinkybių Ugnė Karvelis jau negalėjo prisiminti. Vis dėlto ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad jos mamą ir Putiną siejo ypatingas, laiko neištrintas ryšys. Ugnės pasakojimuose vis iškildavo ir kita, kur kas paslaptingesnė detalė: ji manė, kad jos mama tapo Putino romano „Altorių šešėly“ herojės Liucijos prototipu. Ar iš tiesų taip buvo, šiandien sunku pasakyti, tačiau Ugnės įsitikinimas leidžia manyti, kad už šių dviejų žmonių pažinties slypėjo ne vien paprastas gyvenimo kelių susikirtimas.
Putinas lankydavosi Veronikos ir Petro Karvelių namuose Noreikiškėse. Karvelių aplinkoje būdavo kalbama apie jo kūrybą, svarstoma ir apie „Altorių šešėly“ tęsinį. Šį kūrinį rašytojas buvo pradėjęs, tačiau vėliau rankraštį sunaikino. Dėl laimingo atsitiktinumo išliko kalkinė vieno iš tekstų kopija.
Ugnė šviesų savo mamos paveikslą ir jos autoritetą išsaugojo iki pat gyvenimo pabaigos. Ji dažnai pasakodavo apie ypatingą mamos meilę, apie sunkų jųdviejų gyvenimą pokariu Vakaruose, apie išgyvenimus ir likimo išbandymus, kuriuos teko patirti svetimame krašte. Tačiau ypač skaudžiai ji prisimindavo klastingą ligą, kuri 1952 metais Strasbūro ligoninėje palaužė Veronikos Bakšytės-Karvelienės gyvenimą. Jai buvo vos penkiasdešimt ketveri.
Veronikos vyras Petras Karvelis, tuo metu gyvenęs Tiubingene, po žmonos mirties nusprendė jos atminimą įamžinti ypatingu antkapiu ir užsakė jį skulptoriui Antanui Mončiui. Veronika ir Antanas Mončys buvo pažįstami dar iš Vokietijos, kur jų keliai buvo susikirtę karo ir pokario metais.
1953 metais Strasbūre Antanas Mončys Veronikos kapui iš kalkakmenio iškalė antkapinį paminklą. Jo centre – pieta, įkomponuota aplink kryžių. Šis kūrinys tapo ne tik Veronikos atminimo ženklu, bet ir jautriu Antano Mončio kūrybos liudijimu.
Prisimenu vieną Ugnės užduotį Paryžiuje 1989 metais. Ją įgyvendinome drauge su vaizdo metraštininku Henriku Gulbinu ir skulptoriumi Klaudijumi Pūdymu. Ugnė paprašė aplankyti ir sutvarkyti jos motinos kapą Strasbūre.
Po ilgos ir nuotykių kupinos kelionės Prancūzijos keliais pagaliau atvykome į Strasbūrą. Šiaurinėse miesto kapinėse pradėjome ieškoti Ugnės motinos kapo, tačiau neturėjome nei tikslios nuorodos, nei aiškesnio orientyro. Klaidžiojome tarp kapų, žvalgėmės į paminklų eiles, vis labiau abejodami, ar mums pavyks jį rasti.
Galiausiai, beveik praradę viltį, nusiminę pasukome atgal, link Henriko automobilio. Ir tada, jau paskutinę akimirką, mūsų akys užkliuvo už matomo iš tolo pasvirusio antkapio. Tai buvo Antano Mončio kūrinys.
Atrodė, tarsi pats likimas būtų mums parodęs kelią. Dėl Apvaizdos malonės ir mūsų atkaklaus užsispyrimo pagaliau radome Ugnės mamos kapą. Priėję arčiau ant antkapio perskaitėme iškaltą užrašą:
VERONIKA KARVELIENĖ-BAKŠYTĖ
DR. PHIL. 13.XII.1898 – 27.XII.1952
PRÉSIDENTE DES ORGANISATIONS
FÉMININES CATHOLIQUES DE LITHUANIE
Tą akimirką supratome, kad ilga mūsų kelionė ir bevaisės paieškos nebuvo veltui. Radome ne tik Ugnės motinos kapą, bet ir tyliai išlikusį Antano Mončio kūrinį, saugantį jos atminimą Strasbūro žemėje.
Antano Mončio pieta – tikras šedevras – buvo gerokai pakrypusi į šalį. Matyt, dėl grunto pokyčių, lietaus ir ilgalaikio gamtos jėgų poveikio reikėjo rimtos rekonstrukcijos, bet tuo metu ji buvo ne mūsų jėgoms.
Tačiau kruopščiai aptvarkėme kapavietę. Klaudijus nuvalė apnašas, o mudu su Henriku padėjome gėlių. Tylos ir gilaus susikaupimo minute atsisveikinome su Veronikos – Liucijos įkvėpėjos – kapaviete.
Vėliau pati Ugnė Karvelis tapo svarbia lietuvių literatūros tarpininke Prancūzijoje. Ji į prancūzų kalbą vertė lietuvių autorių kūrybą – tarp jos vertimų ir Vinco Mykolaičio-Putino, ir Eduardo Mieželaičio kūriniai. Šis jos darbas tapo svarbia jungtimi tarp lietuvių literatūros ir Vakarų Europos skaitytojų.
Todėl dabar, prisimindamas tą vakarą, negaliu atsikratyti minties, kad tame kambaryje susitiko ne tik du žmonės – Ugnė Karvelis ir Eduardas Mieželaitis. Tarsi būtų susitikusios kelios lietuvių literatūros ir meno kūrėjų kartos, o kartu – ir kelios skirtingos atmintys apie Vincą Mykolaitį-Putiną.
Nenorėčiau šiandien teigti to, ko negaliu patvirtinti dokumentais. Nežinau, ar Mieželaitis, dar būdamas Kauno universiteto studentas, klausėsi Putino paskaitų. Žinau tik tiek, kad maždaug metus jie tuo pačiu metu buvo tame pačiame Vytauto Didžiojo universitete. Kol kas taip pat neturiu pagrindo teigti, kad būtent per Veroniką Karvelienę Mieželaitis buvo susijęs su Ugnės šeima.
Tačiau vieną dalyką prisimenu labai aiškiai: Vincas Mykolaitis-Putinas tame pokalbyje nebuvo tolima literatūros istorijos figūra. Jis buvo gyvas žmogus iš Eduardo Mieželaičio ir Ugnės Karvelis prisimenamos praeities.
Galbūt todėl ir šiandien tas tolimas 1993 metų pavasario susitikimas man atrodo svarbus ir paslaptingas – tarsi likimo dovana, leidžianti mintimis paklajoti po iškeliavusių žmonių atminties labirintus.
