Arčiau Grūšlaukės ąžuolo

Su skulptoriumi Antanu Mončiu susipažinau 1989 metais, kai teko režisuoti lietuvių poezijos vakarą Šv. Sulpicijaus aikštėje, vykusį tarptautinio festivalio „Marché de la Poésie“ metu. Kol repetavome su aktoriais Caroline Paliulis ir Jeanu-Christophe’u Mončiu, Antanas laikėsi nuošalyje, tyliai stebėjo visą procesą. Jis būdavo drauge ir Ugnės Karvelis bute. Praeidamas vis švelniai apkabindavo per pečius, džiaugdamasis ir pritardamas mūsų kūrybinio polėkio krypčiai ir formai.

Antanas buvo mažakalbis, tačiau jo žvilgsnis ir šypsena netilpdavo į jokią kalbos abėcėlę. Savo meilę ir draugystę jis mokėjo išreikšti įsimintinais nutylėjimais, tarsi jo žvilgsnis bylotų daugiau už čia ir dabar esamą regimybę. Tuomet atrodė, tarsi lietuvis būtų sutikęs lietuvį iš kito kontinento ir, iš didelio džiaugsmo apsikabinę, būtų tarę vienas kitam: „Patylėkime.“

Antanas mėgo vaikščioti po Paryžių, po Liuksemburgo sodus, po Lotynų kvartalą, išskirtinė jo laisvų dykinėjimų palydovė buvo linguojanti, lėtapėdė eisena. Jis tarsi didžiulis šimtametis vėžlys paradoksaliai ropojo parko šaligatviais. Juk joks garsusis bėgikas Achilas niekada nepavys vėžlio, nes kiekvieną kartą, kai pasiekia ankstesnę vėžlio vietą, vėžlys jau būna kitoje vietoje. Taip aš apkeliavau Paryžių lėtapėdžio Antano žingsneliu, su pertraukomis ir pasisėdėjimais ant suoliukų, apie kurių buvimą skulptorius žinojo iš anksto. Tai buvo ypatingos vietelės, nes beprotiškai judriame ir triukšmingame mieste vis atsirasdavo mažų salelių, nuo kurių atsiverdavo įspūdingas Senos krantas ar grakštūs Naujasis ir Menų tiltai.

Dar vienas išskirtinis, daugiakalbis mažakalbio Antano bruožas buvo akmenys jo kišenėse. Jis mėgo sakyti „akmenas“ ir šildydavo jį delnuose, tarsi neprarasdamas esminio ir betarpiško ryšio su žeme ir visata.

Dažnai pietaudavome jo sūnaus Jeano-Christophe’o bute. Tai būdavo malonūs pokalbiai įvairiomis temomis, juose dalyvaudavo ir dailininkas, Antano bičiulis Žibuntas Mikšys. Tačiau didžiausias prisiminimas išliko iš to karto, kai skulptorius pakvietė į savo namus paragauti garsiosios dilgėlių sriubos.

Antanas Mončys gyveno nedideliame butuke ketvirtame aukšte, Monparnaso rajone. Ši ankšta dviejų kambarių erdvė priminė garsiąsias amžiaus pradžios Paryžiaus balandines, tačiau vietos čia užtekdavo visiems – svarbiausia buvo atvira ir vaišinga šeimininko širdis. Baldus Antanas pasigamino pats: stalą, kėdes ir barą. Tai buvo tikri mažosios plastikos šedevrai. Ant sienų kabojo bičiulių darbai, o iš tamsios nišos į tave žvelgė ritualinė afrikiečių kaukė.

Kitame kambaryje laukė mažas netikėtumas. Kai paklausiau Antano, kur ta vieta, „kur visi karaliai pėsti vaikšto“, jis parodė į didžiulę medinę spintą kambario kampe. Atsidūręs jos viduje, tikrai galėjai pasijusti žemaitiško kaimo išvietėje su širdele duryse. Įspūdis nepamirštamas.

Iš gausybės lietuvių, tuo metu atvykusių į Paryžių, Antanas pats pasirinkdavo, su kuo bendrauti. Jis labai mėgo tylenio Henriko Gulbino draugiją, o dailininkas Gediminas Šibonis buvo išskirtinis Antano talento gerbėjas.

Kartą skulptorius sugalvojo man siurprizą ir nutarė nustebinti. Nežinau, kiek jis apie tai mąstė ar galvojo, bet mes susitikome prie Picasso muziejaus sutartu laiku, kai tik muziejus atvėrė duris lankytojams. Manęs laukė neįtikėtina ir nuotykių kupina kelionė vaizdingais Picasso kūrybos labirintais. Tuomet nė nenutuokiau, kaip gerai Antanas buvo pasiruošęs šiam apsilankymui muziejuje. Šioje Musée national Picasso-Paris erdvėje Antanas jautėsi kaip savo namuose. Pati kelionė po visus penkis muziejaus, įrengto XVII amžiaus Hôtel Salé, aukštus jau savaime tapo architektūriniu nuotykiu. Man šis kopimas barokiniais rūmų laiptais, ėjimas iš salės į salę prilygo kopimui į meno Džomolungmą – be deguonies kaukės ir basam. Picasso užgriuvo mane savo paveikslų spalvomis, lėkščių formomis ir mozaikomis, lyg būčiau užlipęs ant sudužusių jo keramikos šukių ir susižeidęs. Tokio beprotiško kūrybinio polėkio ir energijos dar nebuvo tekę patirti mano akims.

Laimei, Antanas Mončys turėjo su savimi ir gelbėjimosi planą. Vis dėlto imdavau dusti nuo „pamišusio ispano“ genijaus poveikio, tad tuoj sustodavome tarpinėje kalnų stovykloje – čia pat, už slaptų durų ir iškilių laiptų. Antanas išsitraukdavo raudonojo vyno butelį, sūrio ir prancūziško batono. Susėsdavome, ir tuomet prasidėdavo jo trumpos, bet įsimintinos meno istorijos paskaitos. Antanas tarsi čiuopdavo Picasso linijos vingį, patį menininko tapybos veiksmą ir mėgaudavosi juo lyg šaltinio vandeniu.

Asmeninio archyvo nuotrauka

– Picasso – tai laisvė. Jo neslėgė jokie Renesanso ar baroko autoritetai. Afrikos menas ir kaukės atvėrė Picasso naujų formų ir vaizdų įvairovę. Supaprastintos geometrinės formos traukė jį kaip magnetas. Portretuose atsirado išryškintos akys, didžiulės nosys ir burnos. Picasso žavėjo idėja, kad meno kūrinys ne tik yra tikroviškas vaizdinys, bet ir gali turėti simbolinę ar ritualinę reikšmę. Jis vengė realizmo, o žmogaus portretą vaizdavo iš skirtingų požiūrio taškų.

Aš gėriau ne tik vyną, bet ir įtaigius Antano Mončio žodžius, Picasso ryškias paveikslų spalvas, ritualinių kaukių išraiškas, lėkščių ir margaspalvės keramikos gyvastį – tarsi amžinai gaivų Viduržemio jūros vėją.

Antano Mončio pažintis ir bičiulystė su Afrikos meno kolekcininku Albertu Safferiu įkvėpė menininką kurti kaukes. Jos gimė iš įvairiausių plastikinių kanistrų, žarnų ir kitų buities rakandų, įgaudamos žaismingą ir kartu gąsdinantį pavidalą. Antanas sukūrė apie 25 kaukes. Jose susipynė Žemaitijos Užgavėnių ir Trijų Karalių tradicijos, vaikystės prisiminimai ir Afrikos meno įtaka.

Šias kaukes kūrybingai panaudojo jo sūnus, aktorius Jeanas-Christophe’as (Kristupas). Net man teko, užsimaskavus kauke, šokti ir pūsti ragą drauge su Kristupu improvizuotame pasirodyme prie Pompidou centro. Kristupą supo jo bičiuliai iš Senegalo, kurie grojo, mušė būgnus ir giedojo ritualines afrikiečių giesmes, sukeldami žiūrovams tikrą ekstazę.

Pats Antanas rinko afrikietiškas kaukes ir turėjo nemažą jų kolekciją. Nežinia, kur jos dabar nugulė po menininko mirties, laukdamos savo ritualinių apeigų ar keršto saldybės už šeimininko apgaulę ar išdavystę.

Antanas turėjo nuostabų, žemaitiškai subtilų humoro jausmą. Kartą mudu į svečius pakvietė Sorbonos universiteto Filologijos fakulteto studentė Lily ir ta proga iškepė prancūzišką obuolių pyragą. Mudu su Antanu atsinešėme vyno ir visą vakarą atstovavome Lietuvai, nes prancūzaitei atskirti Lietuvą nuo Rusijos buvo ypač sunku. Ilgai vakarojome, kol pavargome nuo jau pernelyg apsiskaičiusios merginos naivumo. Kai Lily trumpam išėjo į kitą kambarį, Antanas pažvelgė į mane, lyg atsidėkodamas šeimininkei, ir tyliai pro lūpas išlemeno žemaitiškai: „Musėt rėks pist.“ Laimei, Lily nesuprato šios paslaptingai skambančios indoeuropietiškos kalbos, o mudu atsisveikinome su ja, vis primindami, kad Lietuva nėra Rusija.

Paskutiniai, ilgesingi Antano Mončio pasakojimai buvo susiję su gimtaisiais namais ir Grūšlaukės ąžuolu. Jis pasakojo, kad su šeima po sekmadienio pamaldų dažnai eidavo apie tris kilometrus prie šio ąžuolo. Nes legendos bylojo, kad maždaug prieš 400 metų toje vietoje buvo apsireiškusi Mergelė Marija, todėl ąžuole buvo įrengta jai skirta koplytėlė. Eidama prie medžio, šeima visuomet nusinešdavo gėlelę.

Visa jo vaikystė prabėgo prie šio ąžuolo. O Antanas juokais dar kartodavo: „Kojas noriu pakratyti Žemaitijoje ir įlįsti į savo tėvų kapą.“ Menininko valia po mirties 1993 metais atgulė amžinojo poilsio Grūšlaukės kapinaitėse, šalia savo tėvo Antano Mončio (Mončelio) ir mamos Barboros Piktuižytės-Mončienės. Taip ir išsipildė ilgesingi paryžietiški Antano sapnai apie amžiną grįžimą namo – arčiau Grūšlaukės ąžuolo.