Nepakeičiamas
Tai, kad Linas toks vienintelis, žinojo visi. Suprasdavo net ir trumpam į „Šiaurės Atėnus“ užėjusieji, be abejo, jį ten radę ir išdėstę reikalą. Išklausydavo panarinęs galvą, išdauždamas iš savęs kelis žodžius, kurie užtikrindavo ir nuramindavo. Bus padaryta, o jeigu ne, vadinasi, taip ir turi būti. Klausk Lino – jis žinos! Šitai kategorijai žmonių Linas Paulauskis priklausė.
Kitas dalykas, kad priklausė savo jėgų sąskaita. Nepriklausomybės aušros savaitraščiui „Šiaurės Atėnai“ jis ėmė vadovauti 25-erių. Atsidavė visu kūnu ir siela, įtikintas akį turinčio Sauliaus Šaltenio, užmetęs savo muzikologijas ir modernias muzikas. Muziką Linas girdėjo kurdamas laikraštį nuo 1994 iki 2000-ųjų. Nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto. Uždaram, absoliučios klausos žmogui tai buvo iššūkis, tačiau pasirodė, kad ir nelaidanti gerklės, akivaizdžiai nevadovaujanti, nemosikuojanti asmenybė gali vairuoti ir stumtis į horizontą. Kaip? Savo gyvu kasdieniu pavyzdžiu. Besąlygišku atsidavimu vizijai. Vyriausiasis redaktorius, jeigu ką, viską galėjo padaryti ir pats. Na, jeigu nepribėgdavai ir neištraukdavai iš rankų susigėdęs. Vyriausiasis (nors tarp redaktorių jauniausias) perskaitydavo ir redaguodavo visus numerio tekstus, iškilius kolegas Sigitą Gedą, Antaną Danielių, Alfonsą Andriuškevičių, Gintarą Beresnevičių, Laimantą Jonušį, Sigitą Parulskį, Praną Morkų, redakcijoje tampančius tik žurnalistais laikraštininkais, apeidavo ratu, kažką trumpai primindavo ir pasiūlydavo su savo „būtų gerai, jeigu…“. Jo arkliukas buvo vertimai į pirmąjį puslapį, būtent jie traukdavo likusį numerio sąstatą. O dar Linas labai mėgo technologijas, tuomet įžūliai įsitvirtinančias ir mažinančias darbo rankų skaičių (šiandien keista, kad mažo leidinio redakcijoje dirbo tiek žmonių).
Taip, po laiko suvoki, kad ant Lino buvo kraunama, nes jis vežė. Kol galų gale ištarė, kad jau viskas, jis nebegali, nori išeiti. Žinoma, ten, kur išėjo, į muziką, į Muzikos informacijos centrą, irgi ėmė krauti – betgi jam artimesnė sfera leido pasireikšti individualiai muzikologo kūrybai.
Taip, Linas ir iš išorės, iš povyzos ir veido, atrodė nežemiškas žmogus. Prakaulūs pečiai, retai nusišypsančios lūpos, aukšta kakta. Dar – balsas… Galbūt jam nuo pat pradžių reikėjo nirti į mylimos elektroninės muzikos pasaulį ir jį atrasti vis iš naujo. Arba lindėti archyvaro olose, amžinybei dėliojant kitų turtus.
Linas mirė 56-erių. Kaip sakoma, išsprendė didžiausią savo gyvenimo, ligų nukamuoto, problemą. Dar paliko čionai tvirtą devyniasdešimtmetę, TOKĮ sūnų išauginusią motiną. Jeigu galvosime apie eterį mitologiškai, tapo viršutiniu, skaidriausiu dangaus sluoksniu, kuriuo kvėpuoja dievai.
