Pasitikėjimo
Nemigos angelas
nemigos angelas
kadaise mylėtos
mergaitės veidu –
vasaros naktį
spindinčiomis akimis
didesnėmis už pasaulį
lygiai taip pat
kaip prieš 50 metų
sugrįžus į tą patį kraštą –
žydi jazminas
už lango lakštingala
o strazdas graudžiai
graudesį švilpauja
ilgesio angelas
iš laiko bedugnės –
aidas iš jos – niekad
nieko nepakartos
Pasitikėjimo
pasitikėk medžiu
debesiu
sugniaužta
žemės sauja
į kurią vėliau
pats pavirsi
pasitikėk sraigės
nuostabiu lėtumu
šlykščiai greitėjančiame
pasaulyje kurį
vis daugiau klastojame
medis neišduos
nebent bus nukirstas
žemė neišduos
nebent bus užnuodyta
sraigės galbūt išnyks
bet tai nesvarbu
jei būsim už jas
anksčiau išnykę
●
Tai ne aš
O gal aš –
Keleivis
Pilna burna sniego
Viduržiemio
Be kelio kely –
Lyg kadaise
Aukso karštinėj Klondaiko
Pamestas šunų kinkinio
Be aukso smiltelės
Tuščiose kišenėse
Pilna burna sniego
Jau nužiūrėtas
Apsmukusios kekšės
Nelaimės
●
Nesilenk
nesilenk prie
gėlės
nesilenk
Persefone
gėlė – ne gėlė
tai kapkanas
iš juodojo
pragaro plieno
ryklio nasrai
po girliandomis
žiedlapių
ryklio nasrai
vietoj žiedlapių
mirties genitalijos
ištartų tau Freudas
iš kito pasaulio
negimęs
Vasara
Lyg į seklėjančią
upę – bandau įbrist
į lėto laiko gyvenimą
Marių peizažas
Kregždės sparnai
ant vandens stiklo
vienas lašas
tolstančio paukščio burnoj
tolyje burė
lyg baltas drugelis
einantis per dykumą
žydi
užmirštos obelys
samanų lūpomis
šnara
apleistų namų
slenksčiai
Laiko kasyklose
Laiko kasyklose
iškasiau daug valandų
kartais lyg pusprotis – skubėdamas
kastuvais nagais ir dantimis
draskydamas šaknis
skaldydamas akmenis
duobė gilėjo
virsdama šachtos šuliniu
dabar jau pradėjau lėtėt
iš šachtos šulinio
dažniau pažvelgiu į žvaigždes
matau kaip plaukiantį debesį
dailiai negailestingai perrėžia
bejausmis mėnulio pjautuvas
ir vis dažniau susimąstau
apie valandų kasybos prasmę
ir nežinomybę kai
pagaliau pasieksiu dugną
●
Mylėjai – nemylėjai – kas po to –
tiktai gilus ir geliantis ruduo
neverta verkt, o tuo labiau raudot
pasaulis – vėjas, tekantis vanduo
spyglys, laukinės rožės ir strėlė
kaip žaibas vėrus – upėj vėgėlė
slidi kaip meilė – ji išslys –
žuvis praamžė, o lietus išlis
mylėjai – nemylėjai – kas iš to
nevykėli, norėtum pakartot
tau nepavyks – todėl nusišypsok
kad tai iš viso buvo, kad ruduo…
Šimtametis senis
Mirusiųjų pasauly
Manęs daugiau negu čia
Mirusiųjų pasauly
Puotauju lyg Valhaloj
Su šviesiausiais draugais
Ir myliuosi iškart
Su tūkstančiu gražiausių
Amžinai jaunų moterų
Čia valandas čiuopiu
Lyg apakęs budistas
108 rožančiaus karolius
Proto saulėlydyje
●
niekada nesužinosi – kas
žydint vasarai pripila
taurę liūdesio
