Iš „Hifų“
Magas
Nesapnavau.
Tiesiog vaizdas iškilo akyse.
Magas, apsivyniojęs kelią aplink kaklą ir krūtinę – lyg senųjų tikėjimų žynys žaltį / gyvatę, eina tuo pačiu keliu.
Kažkas tokio, kaip piešia / tapo Stasys Eidrigevičius…
Ir tas magas – ne aš, nors galbūt norėčiau juo būti.
Gernika. Asmeniška
Garsusis Pablo Picasso paveikslas Madrido Reina Sofia museum – karalienės Sofijos muziejuje – buvo atitvertas juosta ir prie jo stovėjo budėtojas.
Didelio formato legendinės drobės originalas kažkodėl nepaliko šviežesnio įspūdžio. Pernelyg daug matyta įvairių reprodukcijų, pernelyg daug skaityta, girdėta…
O kitoje šalia „Gernikos“ atskirojo kambarėlio esančioje salėje gal tris kartus ilgiau stovėjau prie sąlygiškai pilko Picasso natiurmorto ir kaifavau nuo jo subtilumo – gaila, dabar nepamenu pavadinimo ir metų, kada sukurtas.
Visa tai labai asmeniška: kažkodėl labiausiai tame muziejuje nustebino Antoni Tàpieso originalų faktūros…
Seniai esu pastebėjęs sau – retsykiais dailininkų originalai nuvilia, nes pasivaidena, kad prastesni už reprodukcijas; nors dažniau būna atvirkščiai – originalai sužėri it brangakmeniai netikėtomis briaunomis.
Pavyzdžiui, tame pat Madride Prado muziejuje – Rafaelio šviesa…
Kartojas
Žodžiai, mintys, jausmai kartais apleidžia mus.
Veriasi tuštuma – lyg šulinys, lyg vamzdis į pasaulių begalybę – kiek bešauktum, iš tos tolybės niekas tau neatsilieps, nepasiųs žinios…
Kai kompiuteriai stringa, kvailioja – juos perkraunam.
Mus perkrauna laikas, laiko tekėjimas – kiek kartų jis užpildė mano tuštumą, kartais tuščią neviltį.
Dabar jau žinau – anksčiau ar vėliau viskas sugrįžta, kartojas, bet šiek tiek kitaip – mintys, žodžiai, veiksmai.
Sudėtingiau su jausmais.
Triušių kolonija
Politikų gyvenimas primena triušių koloniją.
Laukiniai triušiai išrausia daug urvų ir visaip toje kolonijoje jais naudojasi, landžioja iš vieno į kitą su reikalu ar be reikalo.
Politikai panašūs – kai kurie sugeba pakeisti ne vieną urvą toje kolonijoje, nes iš esmės politinės pažiūros ir idėjos taip suvienodėjo, kad beveik nėra skirtumo, į kurį urvą įlįsti.
Tezės
Dar tik pradėjai kilti, o jau leidies.
Dar tik pradėjai eiti, tačiau kelias jau baigias.
Dar tik kai ką supratai, tačiau sąmonė jau temsta.
Tiek daug skaitei, o viskas užsimiršta.
Siekdamas neprisirišimo principo, prisirišai prie daugybės dalykų.
Tiek daug draugų ir pažįstamų būta, o kiek jų jau nutolo, kiek jų jau baigė kelionę?
Ar tai tave turi jaudinti? Ir taip, ir ne.
Ar kam svarbu, kad tu jaudinsies ar ne?
Ką tik buvai pakilęs, o jau leidies…
Filmai
Kartais, žiūrėdamas kokį nors filmą, staiga pamatai, kaip puikiai dirba kino operatorius, ir pradedi žiūrėti į jo darbą labiau negu sekti siužeto vingius.
Grožiesi, kaip kadruojamas filmo pasaulis, kaip „sutepamas“ fonas, kaip krenta šviesa ant daiktų, peizažų ir aktorių… Kaip juda arba nejuda kamera.
O kartais ir filmo visuma, ir aktorių vaidyba, ir operatoriaus darbas susilieja į vienio amalgamą.
Kaip reta dabar tokių filmų.
Requiem 1973. Vitalijus Butyrinas (1947–2020)
Fotografija, kadaise labai paveikus, buvo išspausdinta giliame sovietmety „Nemune“. Ji „sugrojo“ many kartu su ornitologija – tas negyvas kiras prie jūros į niūroką dangų atmestais aštriais sparnais ir juodas nebūties šešėlis po juo; tai ne kokie oficialūs darbininkų etc. portretai laikraščiuose ir žurnaluose apie tą statomą amžinai sukrypusį socializmą / komunizmą…
Ta nuotrauka buvo lyg iš kito pasaulio; ji pasižymėjo tomis savybėmis, kurias turėdavo tik retsykiais provincialaus paauglio / jaunuolio regą pasiekiantys prasprūdę pro cenzūrų koštuvę užsienio fotografų meniniai vaizdai.
Dabar su siaubu galvoju, kiek visko tais laikais buvo užrakinta, uždrausta, nuslėpta! Ir žinau, kad apie tai neverta galvoti, nes nieko ir niekad nepakeisi, neįgausi tų patirčių ir žinių, kokias būtum įgavęs, jei aplinkui būtų plytėjęs laisvasis pasaulis…
Toji fotografija buvo viena iš paskatų pabandyti pačiam kažką kažkaip kažkada fotografuoti.
P. S. …ir džiaugiuosi, kad su Vitalijum mūsų keliai vėliau buvo susikirtę, šiek tiek apšviesti neilgos bičiulystės…
Narkotikas
Nauda yra vienas iš baisesnių narkotikų.
Ne pati savaime, kas yra natūralu gyvybių išgyvenimo prigimčiai, bet ta, sujungta su besaikiu žmogaus protu ir besaikiu troškimu daugiau, daugiau, daugiau bet kokia kaina.
Tada ir iškertami miškai ir užteršiamos jūros ir upės, išnaudojami kiti žmonės ir tiesiogiai ar netiesiogiai išžudomos gyvybės bioįvairovės formos.
Arba bandoma sukurti kažkokius antruosius ar trečiuosius reichus, orkinius „rusų pasaulius“ ir pan., kada jau dėl kitos – užkariavimo, teritorijų plėtimo, grobio – ekspansijos naikinama viskas – žmonės, kultūra, verslas ir gamta.
Kartais
Kartais smogia skausmingas savų proto ir kūrybos galių ribų suvokimas.
Neguodžia ir tai, kad visi mes riboti apriboti, užkoduoti prigimties.
Tik retsykiais kai kas lyg šuolininkas su kartimi peršoka šiek tiek aukščiau, negu jam buvo duota.
Pagarba jiems.
Netgi tada
Netgi tada, kai tau kiauliškai nesiseka arba šuniškai liūdna, lyg būtum pririštas prie gyvenimo būdos – be vandens, be maisto, – vis viena tai yra šviesos kelias, kol esi gyvas.
Net patekęs į tamsą turi šansų užčiuopti tą šviesos kelią kojomis, nors regai tos šviesos ir nesimato.
Netgi tada, kai daug kelių, liekančių už nugaros, miršta; net jų dulkių ant kojų ir gamtovaizdžių ar miestovaizdžių atmintis yra tas pats šviesos kelias.
Netgi tada.
Mįslė
Menas kartais yra narkotikas.
Dykumų miražas vargšui, neturinčiam talento, bet visas jėgas atiduodančiam kūrybai.
Menas yra sapnas – jį susapnuoji atmerktomis akimis kur nors kai ką išvydęs, pavyzdžiui, senųjų meistrų tapytas lentas Prado muziejaus salėje… Ir ne tik tuos garsiuosius – Pieterį Bruegelį, Hieronymą Boschą, bet ir aibę kitų puikių lentų tapytojų, kurių vardų niekada negirdėjai.
Menas yra verslas, nors tai, kas parduodama už milžiniškus pinigus, neretai kurta ne dėl pinigų.
Meną kiekvienas lyg ir supranta savaip ir skirtingai, bet egzistuoja vis dėlto kažkokie kriterijai, kai dauguma sutaria, pavyzdžiui, kad tas paveikslas ar tas eilėraštis yra… menas.
Tačiau nėra jokių receptų – ypač dabartyje, kad apibrėžtum tą amžiną klausimą „kas yra menas?“.
Vienam vamzdis Vilniuje yra pikčiausias priešas, kitam – konceptualiausias kūrinys.
Vienam gražu banaliausios saldybės, kitam – kruvinos mėsos…
Menas yra mįslė; menas lygiai taip pat yra laisvė ir lygiai taip pat (dar ir dabar) begėdiškas parsidavimas kuriai nors idėjai ar sumautos eilinės imperijos (ar miniatiūrinės valstybėlės) ciesoriui.
Ar?
Ar kūryboholikas taip pat yra… darboholikas?
Galbūt. Nors daug kas čia truputį kitaip.
Daina apie mirties meną
Kai George’as Harrisonas dainuoja man labai patinkančią dainą „The Art of Dying“, kurią kartkartėm vis perklausau (akustinę versiją), – su džiaugsmu bandau įvaldyt… mirimo meną… Tas menas galbūt tėra tik tolesnis gyvenimas ir kūrybos formos, tas pats džiaugsmas – net per neviltį ir tamsą ištrykštantis šviesos fontanas. Ir jausmas, kad jei esi šią akimirką, tai tą esimo mirksnį esi… sąlygiškai amžinas.
Dar šioj dainoj regiu vaizdus iš Tibeto mirusiųjų knygos; ataidi mokymai iš Rytų apie nirvaną ir reinkarnaciją, o iš Valhalos – amžinasis ginklų žvangesys dieną ir puotos garsai naktį.
Ataidi per anksti išėjusių draugų balsai, sušmėžuoja jų veidai, akys ir judesiai – jie Užmaršties karalijoje, nors galbūt jos tokios ir nėra, niekad ir niekur nebuvo…
…O George’as Harrisonas dainuoja dainą apie mirties meną.
Atmintis vagabundė
Paryčiais, kai pabundi tamsoj ir nebegali užmigti, atmintis vagabundė valkatauja smegenų tyruose… Staiga atsimeni tai, ko anksčiau niekada neatmindavai. Galbūt tuose niekad nenaudojamų smegenų ląstelių tyruose ir slepiasi visa tai, ką užmiršai su visam, kas, regis, tavo gyvenime niekad neįvyko, bet paaiškėja, kad būta iš tiesų…
Ne tik šviesūs, bet ir tamsūs dalykai.
Jonvabaliai
Įkyrėjančios reklamos sraute siūlomos saulės energija įkraunamos lempos… jonvabaliai. Tai plastikinio, negyvo pasaulio vaikai – tie jonvabaliai.
Nedidelės apvalios lemputės ant daug „šakelių“. Naktį jos šviečia kupstais, o vėjy jų šviesa linguoja…
Gražu, blyn, tokiame sode – bet kodėl ta pernelyg dažnai ateinanti mintis – visa nyks išnyks, bus išnaikinta tiesiogiai ir netiesiogiai, imituojant gamtos apsaugą, – liks plastmasiniai paukščiai, gėlės, vabzdžiai, medžiai… Plius – gamta virtualybėje, lyg paskutinė jos citadelė, virtualusis bioįvairovės antkapis.
Deja, daug kam iš apsišaukusių Homo sapiens ir toks pasaulis tiks.
Metai be saulės gėlių. 2023
Man patinka saulėgrąžos…
Būtų keista, jei nepatiktų. Ir būtų keista regėt žmogų, nekenčiantį saulėgrąžų.
Anksti pavasarį įvairiose vietose prie sodybos kaišiojau į žemę jų sėklas – įvairių atspalvių, įvairaus aukščio augalų.
Galvojau apie saulėgrąžas, apie karą saulėgrąžų šaly – Ukrainoj; apie sudžiūvusių saulėgrąžų laukus kažkur Besarabijoje prieš daug metų, pilnus tamsių augalų griaučių, nusidriekiančių horizonto link. Tada nebuvo dar nieko – net Maidano, ką ir kalbėti apie rašistų slenkančią svetimos šalies okupaciją, peraugusią į karą…
Saulėgrąžas auginu ne maistui – dėl jų žiedų grožio, dėl laukinių bičių kamanių ir kitų vabzdžių, o rudeniop – dėl nuostabiai jas aižančių didžiųjų, mėlynųjų ir pilkųjų zylių.
Ir ką jūs sau manot? Tokių metų nebuvo – sausros imperijoj nė viena neišdygo. Nė viena vienutėlė. Nors kasmet jų pridygdavo ir savaime, kartais nelabai pageidautinose vietose.
Mano rudenio paukštis
Kėkštas – mano rudenio paukštis. Simbolis.
Ir simboliškai jis pasirodo rasotą miglotą rytą sode po rudens lygiadienio, po sena, gal 100 metų, ko gero, dar senesne mano protėvių obelim, ji jau buvo didelė tada, kai pradėjau ją prisiminti.
Žvilgteli viena akim į mane, kyla nuo žemės, pamodamas savo margais drugeliškais sparnais…
Kėkštas ir obelis. Obelis jau buvo didelė, kiek mano atmintis atmena iš vaikystės, – mėgau į ją dažnai laipioti, skinti obuolius ar tiesiog sėdėti ant šakų – dabar jau nepasakyčiau, apie ką tada galvojau, ką svajojau.
Visa tai ant savo sparnų nusinešė rudenio kėkštas, raudonai rudas kaip ir ateinantis tikras, gilus ruduo.
Tinklai
Ruduo meta rūko ir lietaus tinklus.
Purvas lyg atogrąžų lianos kartais apraizgo, sukausto kojas.
Ruduo meta tinklus, tinklus liūdesio.
Aidi tas kasmet pasikartojantis atsisveikinimo kamertonas.
Jį paliečia vėjas ir lietaus lašai, kartais – krentantis lapas ar aksominis sprogstantis kaštonas.
Niekaip neišvengsi to rudens liūdesio, nykumos, kartais metančios depresijos, niūrumo tinklus ant mūsų buvimo, mūsų būsenų.
Ilgėja naktys prieš Ilges – Vėlines.
Aš esu tuose tinkluose, kartais juos plėšau, kartais esu visai jiems abejingas, kartais – pajuntu neviltį.
Kartais noriu tapti tuo saulės spinduliu, kuris vėlų rudenį praplėšia darganas ir ūkus ir sužėri ta nežemiška, kosmine šviesa ant paskutinių lapų vario ir aukso.
Bet netapsi tuo spinduliu, jei juo netapai.
Žmogiškos formos ribotos, riboti mūsų suvokimai ir pažinimai, nors kartais patiriam iliuzijas – pasijaučiam esą begaliniai ir amžini.
Bet galbūt šiandien geriausia žinojimas – rudens nykuma neamžina, ji praeis, kaip viskas praėjo, praeina, praeis…
Daug kelių
Kartais daug kelių atsiveria tada, kai tu jau nebegali jais eiti arba a priori žinai, kad niekur toli tuo keliu nenueisi, tik galbūt šiek tiek paėjėsi, nes šiame gyvenimo taške tau neužteks laiko, o vėliau ir jėgų.
Bet tie keliai vilioja; atrandi savy gabumų, kurių neįtarei egzistavus, deja, juos reikėjo surasti savy anksčiau, ištraukti iš savęs, kaip žvejys ištraukia žuvį iš drumsto vandens, nežinodamas, kokia jam užkibo… Daug kelių, kuriais jau niekur nenueisi, bet vis viena bandai jais žengti.
Išvykimo portalas
Jau esi jo prieangiuose ar net gyveni jame.
Nuolat matai išvykstančius, nors retai kuriuos palydi.
Tai kelionė be bilieto į vieną pusę, ir tavo karta yra šio portalo šeimininkė, jo užgrobėja, nors yra smarkiai atsiliekančių, iš kitos, daug senesnės kartos.
Portalas galbūt primintų oro uostą, tačiau jame nėra lėktuvų, ką jau kalbėti apie lakūnus ar jaunas grakščias stiuardeses, pagaliau visi iškeliaujantys neturi lagaminų, kuprinių, net rankinių, mobiliakų, ką jau kalbėti apie pinigines ar bankų korteles.
Ir keisčiausia tai, kad iš čia iškeliaus visi, nors niekas nežino savo kelionės laiko ir, be abejo, atvykimo vietos, kurios galbūt niekad nebuvo, nėra ir nebus.
Išnykimo portalas į niekur, išnykimas iki išnykimo taško taip pat yra kelionė.
Ateitis
Ateitis… eis taku, sugeneruotu DI.
Smėlis jai po kojom, jūros ošimas ir kiro riksmas.
Nors iš tiesų aplink tebus nafta užlietas pajūrio smėlis, sviedinių ir raketų išdeginta žemė, užminuoti realieji takai tarp pušų lavonų.
Bet ateitis eis tuo smėlėtu taku, šypsosis ir uos sugeneruotus vasaros aromatus, regės žydinčių erškėčių raudonį ir drugelį virš žiedo.
Sugeneruotas pasaulis bus tobulai tikras, tokio tikro pasaulio juk niekad ir nebuvo.
