Apie draugystę ir užaugusį mišką
Kokia tikimybė Vilniuje sutikti draugą ar artimą bičiulį? Palyginti maža, jei nevaikštote į tuos pačius renginius, Filharmoniją, teatrą, galų gale – barus. Kokia tikimybė sutikti atokioje šiaurės rytų Lietuvos girioje savo darželio draugę? Beveik nulinė. Ir vis dėlto taip vieną vasarą sutikau G., su kuria daržely miegodavome gretimose iš aukštos baltos spintos išlankstomose lovose. Atpažinau ją iš ugninių plaukų ir porcelianinės, regis, peršviečiamos odos, nubertos strazdanomis. Dabar miške susidūrė dvi ugninės galvos; viena iš jų – mano.
Tada parodžiau G. savo miško takus, o ji – savuosius. Kurį laiką susirašydavome internetu, o paskui G. dingo. Dabar dingęs ir tas miškas, kuriuo tada klaidžiojome, skaičiuodamos, kiekgi metų nesimatėme. Mišką iškirto, sulygino su žeme, pelkė išskydo, tapo neperbrendama. Kirtavietė tebeprimena man G. ir vaikystę, kai, išgraibę abrikosus iš kompoto, per pietų miegą mėgindavome perkąsti jų kauliukus ir prisigauti iki juose slypinčios nuodingos šerdies
Prieš trylika metų, tą pačią dieną, kai susipykome su E., iškirto didžiulį plotą gražiausio miško prie ežero. Maudytis buvau įpratusi eiti per pušyną, kuriame augo į arfą panaši pušis. Kai žiemą mišką užsnigdavo ir dėl visur baltuojančios paklotės landšaftas persikeisdavo nebeatpažįstamai, pušis-arfa tapdavo orientyru. Tą vasarą jos nebeliko, kaip ir jaukių miško kambarių aplinkui, kuriuose žinodavau augant gervuoges, žemuoges, voveraites ir baravykus. Tai buvo pirmas kartas, kai nuo išskersto miško vaizdo susirgau. Su E. po to susitaikėme, bet nebeilgam. Regis, tas su miško iškirtimu sutapęs momentas ir buvo lemiamas draugystėje. O jei ji baigėsi, gal jos – tikros – ir nebuvo.
Tikri draugai yra tie, kurie žino visų tavo kačių vardus. Mirusių – taip pat. Šiemet pavasarį alksnyną, kuriame palaidotos dvi mano katės, tėvų ir draugės šunys, žaltys, pievoje rastas gandro pergnybtas zuikutis, į langą atsitrenkusi sniegena, per kaminą į trobą žiemą įlindęs ir kelio atgal neradęs bukutis, kelios zylės ir liepsnelė, atvažiavę apžiūrėjo miškininkai ir vieną medį pažymėjo ryškiai raudona raide K. Kažkurią dieną alksnyną taip pat iškirs ir gyvūnėlių kapinės bus palaidotos po nugenėtų šakų sluoksniu
Po to karto prieš trylika metų miške atsirado dar keliasdešimt kirtaviečių – ir jau taip aštriai nebeskaudėjo. Gal tik tada, kai nukirto dar vieną pušį, kurią mintyse buvau praminusi japoniška – dėl specifinės formos, regis, ant jos betrūko nutūpti garniui, kad kompozicija taptų tobula. Kaligrafinio natūralios gamtos piešinio, tarsi ištapyto tušu ant ryžių popieriaus, nebeliko. Bet jo vaizdinį iki šiol nešiojuosi atminty.
Laukais pas mane ateina A., neša nunertą man kilimą – kaip didžiulę apskritą mandalą. Eina apžiūrėti mano akmeninės bobos – kažkas su ja ne taip, sako. Ir tikrai – bobos galva, kurią nuritino audra, uždėta atbulai ir dabar stebeilija ne į trobą, o į šiltnamį. Drėgna taip, kad, regis, kvėpuoji vandeniu – naktys alsiai karštos. Toks oras patinka tik žalčiams, kurie guli ant liepto, susiraizgę į keisčiausius mazgus, tarsi raštus. Mačiau, kaip vieną pagavo ir čia pat prarijo iš kaimynų atskridęs gandras.
Skaitau A. nunertą kilimo raštą – viena juosta yra iš jos vaikystės pagalvės užvalkalo. Ant kilimo paguli visos trys mano katės ir tik tada ant jo statau krėslą, kuriame skaitau knygas. Jaučiuosi A. nunertos mandalos epicentre.
Tam tikru gyvenimo tarpsniu draugystė, vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje buvusi tokia nepakeičiama, tarsi pasitraukia į antrą planą. Šalia šeimos, darbo, kūrybinių aspiracijų ji tebeužima svarbią ir vis dėlto ne svarbiausią vietą. Nebėra būtinybės kam nors nuolat pasakotis apie savo gyvenimą, nes jį tiesiog gyveni, o susitikti tampa begal sudėtinga – per įsipareigojimus, planus, galutinius terminus.
Po rugpjūtį Kaune vykusio „Šiaurės Atėnų“ naujų rubrikų pristatymo su palaikyti į renginį atėjusiais bičiuliais nuėjome pasėdėti vienoje iš kavinių. Trumpam palikau juos prie stalo ir grįžusi iš toli pamačiau grupelę žmonių, sukišusių galvas ir diskutuojančių, siejamų bendrų temų ir idėjų. Bendruomenės bičiulystę išskirčiau kaip draugystės rūšį, kurioje slypi ypatinga jėga ir palaikymas.
Prieš trylika metų iškirstą mišką, tiesa, iš karto atsodino. Žinau, kad mano gyvenimo nebeužteks ir nesulauksiu subrendusių pušų – net jei jos bus arfos formos ar primenančios rytietišką grafinį piešinį. Bet pasodintos eglaitės jau dvigubai lenkia mano ūgį; ir tai turbūt pirmas miškas, kuris užaugo mano akyse.
